Naujienos

Pavasario pradžioje Palangos viešoji biblioteka kvietė jaunuosius kūrėjus dalyvauti literatūriniame konkurse „Trumpos Palangos istorijos“. Jo tikslas buvo paskatinti mokinius kūrybiškai pažvelgti į Palangą – kaip į miestą, kuriame susipina prisiminimai, gamtos vaizdai ir asmeninės istorijos. Konkursas sulaukė įvairaus amžiaus mokinių darbų iš visos Lietuvos, o jautriausia ir poetiškiausia istorija pripažintas devintokės Amandos Baranauskaitės iš Palangos senosios gimnazijos kūrinys „Mano Šešėliui“.

Amandos kūrinys – tai subtilus pasakojimas, apgaubtas Palangos miesto peizažais ir prisiminimais. Istorijos centre – nutrūkęs, bet neišblėsęs artimas ryšys su mylimu katinėliu vardu Šešėlis. Kūrinys kupinas jausmingų detalių, o Palanga jame tampa ne tik vieta, bet ir gyvu prisiminimų fonu. Amanda pasakoja, kad šis tekstas gimė po to, kai neteko savo augintinio – tuomet merginoje atsivėrė didžiulė tuštuma, kurią padėjo užpildyti rašymas. Tai tapo būdu išsaugoti gražiausius prisiminimus, pasidalyti jais su kitais.

Amanda prisimena, kaip labai nustebo sužinojusi apie laimėjimą – tai ne tik džiaugsmas, bet ir motyvacija rašyti toliau. Nors pati nesieja ateities su rašymu – labiau linksta į dailės pasaulį, dažnai piešia, tapo – kūryba visada šalia. Rašyti ji imasi dažniausiai tada, kai tai paskatina mokykla, tačiau šis konkursas tapo netikėtu įrodymu, kad jos tekstai gali paliesti skaitytojus.

Pasak Amandos, didžiausias įkvėpėjas rašant buvo pats Šešėlis ir jo kasdienis gyvenimas Palangoje. Autorė norėjo perteikti ne tik gyvūno charakterį, bet ir Palangos nuotaiką – tą, kurią galima pajusti žiemą vaikštant centrinėmis gatvėmis ar girdint jūros ošimą. Kiekvienas sezonas kūrinyje – tarsi dar viena emocinė spalva bendrame prisiminimų paveiksle.

Amanda tiki, kad rašymas jauniems žmonėms yra labai svarbus – tai būdas išsakyti tai, ko kartais negalime pasakyti garsiai. Jos manymu, rašydamas žmogus atveria duris į savo vidinį pasaulį, o kūrybiniai konkursai padeda šiuos pasaulius pamatyti ir kitiems. Ji cituoja Piotrą Čaikovskį: „Ir genijaus talentą turintis žmogus nesukurs nieko didingo, netgi vidutinio, jei jis nedirbs.“

Amanda džiaugiasi, kad jos kūryba pasiekė kitus ir paskatino pajusti tai, ką jautė ji pati. O mes kviečiame ir jus pasinerti į šią jautrią istoriją – prisiminti, kiek daug gali reikšti tylus balsas vėjyje ar šiltas žvilgsnis iš praeities.

Konkursas buvo organizuotas kaip paauglių kultūros festivalio „Misija: išgyventi kultūros potvynį“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.

Kviečiame perskaityti Amandos kūrinį „Mano Šešėliui“

Mano Šešėliui

Palanga - nedidelis, jaukus, nepaprastai žavus miestelis. Tad nustebau pamačiusi baimės kibirkštėlę tavo akyse, kai pirmąsyk atsidūrei jame. Metęs į mane nerūpestingą žvilgsnį, nedrąsiai pakėlei koją, apsižvalgei ir pirmą kartą per savo gyvenimą palietei Palangos žemę. Iškart pastebėjau - tau kažkas nepatiko. Užaugęs pačioje didmiesčio širdyje, nežinojai, kaip reaguoti. Buvai pripratęs prie besigrūdančių žmonių, įniršusių vairuotojų signalų, smogo ir visos maišaties, kurią patiri gyvendamas didmiestyje. Palanga - viso to priešingybė. Tylėjau, leidau tau viską apmąstyti. Krūtinei kylant ir leidžiantis, tavo plaučiai prisipildė gaivaus, šiek tiek sūraus oro. Iš Baltijos jūros pučiantis vasaros vėjelis negailestingai taršė tavo žvilgančius, smalos spalvos plaukus. Akimirką lyg išgirdau ką šnabždant, tačiau nebuvau tikra. Nutilo. Štai vėl! Vėl tas balsas! Atsisukau į tave ir  ketinau sužinoti, ar tu taip pat jį girdi. Tačiau stabtelėjau, nes tavo veido išraiška atsakė į visus mano klausimus. Tu klauseisi, galiu pridurti - labai įdėmiai. Vėjas tau kuždėjo į ausį. Smalsumas nugalėjo - tuo momentu nesusivaldžiau ir, palietusi tave, paklausiau: ,,Ar išduosi, ką gi jis tau šneka?" Tu giliai įkvėpei, atsidusai ir pažvelgei į mane. Nebuvai man ištaręs nė žodžio, tačiau supratau tave geriau už bet ką kitą.  Tapo aišku - iš lėto pripratai prie naujojo savo pasaulio. Aš tavęs neskubinau. Norėjau, jog pats pamatytum tikrąjį Palangos veidą, įspėtum gilias jos paslaptis, pajustum grožį. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai tyliais žingsniukais prisėlinai ir švelniai prisiglaudei - tą akimirką supratau, jog vėl atradai save.  Šįkart Palangoje. Mano namuose.

Manau, Palanga tau padėjo atrasti savyje ramybę, užgesinti viduje užsikūrusią audrą. Tokią esu tik kartą anksčiau mačiusi. Sėdėdama ant šalto, drėgno pajūrio smėlio, stebėjau šėlstantį dangų, siunčiantį savo žaibuojantį įniršį tiesiai į nerimstančias bangas. Jos kaukė lyg gyvos, atrodė, jaučiau jų siaubą savyje. Taip, įsivaizduoju, pastaruoju metu jauteisi ir tu. Tačiau, jei bet kam kitam būčiau papasakojusi, koks tu buvai tada, niekas manimi nepatikėtų. O dabar štai Tu, tarsi išdidus ponas, inteligentas, sėdi sau ramiai atsirėmęs kopose, lyg savo krėsle, atsukęs veidą į maloniai šildančią saulę. Jos šviesoje tavo juodi plaukai įgavę kaštoninį atspalvį. Niekada nesu mačiusi tokio dailaus veidelio, tokių glotnių, gardžiai kvepiančių plaukų. Perbraukiau delnu tavo plaukus - jie švelniai slydo tarp pirštų kaip byrantis smėlis. Prisislinkę arčiau suglaudėme savo skruostus. Tikra popiečio idilė snaudžiančiame kurorte.

Atsisveikinę su vasara, klykiančiomis žuvėdromis ir poilsiautojų užtvindytomis gatvėmis, kartu sutikome rudenį. Parko medžiai žemę nutapė įvairiaspalviais lapais. Artėjant Šmėklinėms, stebėdavom, kaip Palangą užtvindo lyg kokia greitai plintanti oranžinių dručkių, moliūgų, karštinė. Tačiau tikroji šios šventes pažiba man būdavai tu - apgaulingai pikta savo išraiška, aštriais iltiniais dantukais ir juodais, lyg tamsos užtvindytos jūros pakrantės, plaukais. Brisdavom per pusnis, aukštai keldami kojas. Nušvitusi Šiaurinė žvaigždė rodydavo kelią Basanavičiaus gatve. Jos gale, prie eglutės, Kūčių vakarą ramiai siūbuodavo susikibę žmonės. Klausydavom iš bažnyčios aidinčių Kalėdų giesmių. Pasileisdavom per centrinę aikštę ir kraupdavom stebėdami degančią Morę. Vaikštant miške mus pasitikdavo subtilus ankstyvųjų žibučių kvapas. Žvilgsniu nulydėdavom sugrįžtančius gandrus. Eidami Turgaus gatve, stebėdavom žmones, apžiūrinėjančius išdailintas verbas ir margučius. Medžiai ir krūmai po žiemos miego, vėl apsivilkę rūbus, mojo mums švelniais pumpurais.

Palikęs Palangą, su savimi nusinešei visą jos žavesį. Ėjau jos gatvėmis liūdėdama. Anksčiau spalvingi, šilti namukai dabar atrodė išblukę ir liūdni. Dailieji suoleliai surūdiję, takeliai apkriušę. Ronžėje, atrodė, ne lelijos žydėjo, o piktžolės. Palangiškiai paniuro, šypsenos jų veiduose išnyko kaip ir tu iš mano gyvenimo.

Kartą pažadinta tavo balso aido, nebegalėjau užmigti, tad ir nesistengiau. Pakilau iš lovos ir, tyliai  pravėrusi duris, išėjau. Kūnas suvirpėjo nuo vėsaus vasaros nakties oro. Vėjas man atnešė tavo kvapą. Einant snaudžiančio miesto gatvėmis, tavo šešėlis vis sušmėžuodavo akių kampučiuose. Žibintai atgijo, pasitikdami tave, nakties karalių. Tolumoje girdėjau ošiant jūrą, skanduojančią tavo vardą. Pušys džiugiai mosavo rankomis. Mėnulis, sukvietęs žvaigždes, žiovaudamas leido Saulei iš lėto budintis. Pirmą kartą nuo tavo išėjimo ir vėl pamačiau Palangos grožį. Sako, miesto grožis gydo skausmą.

Auštant, pakėlusi akis, ir vėl pamačiau tave, šokuojantį ankstaus ryto saulės spindulių sušildytais debesėliais taip, kaip šokuodavai rytais tempti manęs iš lovos. Tavo žalsvose, išminties kupinose akyse žaidė saulės zuikučiai. Tryneisi į pūkuotus debesis lyg į mano švelnų skruostą, o aš šypsojausi ta šypsena, kurios niekada negalėdavau nuslėpti pamačiusi tave. Myliu ir mylėsiu tave, mano kačiuk, mano Šešėli...