Naujienos

Literatūriniame konkurse „Trumpos Palangos istorijos“ dalyvavo kūrybingi jaunuoliai iš visos Lietuvos, o jų istorijos nustebino nuoširdumu, jausmingumu ir išmone. Kviečiame susipažinti su antros ir trečios vietos laimėtojomis – jų kūriniai paliko stiprų įspūdį tiek komisijai, tiek skaitytojams.

Antroji vieta – Karina Kotelyukh

 Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos septintokės Karinos Kotelyukh kūrinys „Mūsų kopa“ – jautrus pasakojimas apie praradimą, prisiminimus ir kelionę į vidinę ramybę. Autorė atvirauja, kad konkursą atrado per naujienlaiškį iš „Kitty Writer“ svetainės. Palangos tematika iš karto pasirodė įkvepianti, o dalyvauti paskatino ir šaunūs prizai bei noras išbandyti save kūryboje.

Karinai kūryba – tai būdas pasinerti į save. „Mano pasakojimas labai emocionalus ir tikriausiai atspindi mano vidų. Dažnai girdžiu, kad viską imu per arti širdies“, – sako ji. Istorijoje atsiskleidžia atsiminimų galia ir artimo žmogaus netektis – temos, kurios autorei itin svarbios.

Nors Palangoje ji lankosi ne taip dažnai, miestas jai siejasi su šeimos artumu, su galimybe geriau pažinti vienas kitą. „Įprastomis dienomis dažnai net nėra laiko paklausti tėvų apie jų jaunystę, svajones, pomėgius. O Palangoje mes būname kartu“, – dalijasi Karina.

Apie laimėjimą ji sužinojo atsitiktinai atsidariusi el. paštą. Nuostaba greitai peraugo į džiaugsmą ir pasididžiavimą. „Tikrai tikėjau, kad parašiau įtraukiančią istoriją. Buvau dėkinga savo mokytojai, kuri skyrė laiko mano darbui. Džiaugiuosi, kad šis konkursas vėl priminė apie mano pomėgį rašyti“, – sako Karina. Ji pasakoja, kad istorijas kuria nuo vaikystės – iš pradžių piešdavo knygutes, vėliau perėjo prie trumpų pasakojimų, o neseniai išbandė jėgas ir poezijoje. Labiausiai ją domina detektyvai, istorijos apie gamtą ir emocijas.

Trečioji vieta – Lukrecija Kemzūraitė

Trečiąją vietą konkurse pelnė šeštokė Lukrecija Kemzūraitė iš Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos. Jos kūrinys „Baltijos jūros prakeiksmas“ – originalus mitas apie jūros atsiradimą, kuriame susipina meilė, tėviškas griežtumas ir gamtos stichijos.

Apie konkursą Lukrecija sužinojo iš lietuvių kalbos mokytojos, kurią vadina tikru ramščiu kūrybos procese. Mergaitė neslepia – mokytojos pagyrimas, kad mitas yra puikus, jai labai daug reiškė.

Pasirinkimas rašyti apie jūrą buvo natūralus. „Esu klaipėdietė, bet iš kitos pusės jūra labai primena mane kaip asmenybę – banguota, bet supratinga“, – sako Lukrecija. Susidomėjimą mitologija ji atrado per pamokas, o mėgstamiausia deivė – Medeinė. Kūryboje ją įkvėpė ir klasikinis Jūratės ir Kastyčio mitas, kuris tapo pagrindu naujai, savaip perrašytai legendai.

Trečios vietos įvertinimas buvo netikėtas, bet paliko šiltą jausmą. „Tai buvo tarsi keistas laimės pojūtis – nuostaba, pasididžiavimas, džiaugsmas“, – apibūdina Lukrecija.

 Kviečiame skaityti antrosios ir trečiosios vietos nugalėtojų kūrinius!

 Mūsų kopa (Karina Kotelyukh)

Šią vasarą vyksi į Palangą! Tai išgirdau iš mamos, kai grįžau iš paskutinės dienos mokykloje. Pasijutau keistai. Paskutinį kartą Palangoje buvau lygiai prieš ketverius metus, po močiutės mirties ten nekėliau kojos. Prisiminimai apie tuos laikus buvo per daug gyvi. Tas druskingas jūros kvapas, trumpi, vėjo blaškomi močiutės plaukai ir jos pasakojimai apie savo vaikystę. Dabar kai turiu ten grįžti, manyje verda neapsakomi jausmai... Tarsi Palanga lauktų manęs, nors man ir skaudu.

Kiek vėliau, pasikalbėjus su mama, supratau, jog jai vėl tenka išvykti į komandiruotę.

– Ir aš turėsiu važiuoti viena? – be jokio entuziazmo, iš anksto žinodama atsakymą, paklausiau.

– Emilija, tau jau 17, manau, lengvai nuvyktum į močiutės trobelę. Jau rytoj šeštą ryto išvyksta autobusas, paskubėk rinktis daiktus. – Tarė mama ir išėjo į virtuvę. Su ją ginčytis neverta, taigi nupėdinau į savo kambarį krautis lagamino.

Ryte viskas vyko tarsi per rūką - atsikėliau, papusryčiavau, apsirengiau, susidėjau lagaminą, įlipau į automobilį ir štai aš stotelėje. Atsisveikinus su mama, įsėdau į autobusą. Kelionė bus ilgoka. Pasileidau muziką ir leidau sau tyliai stebėti besikeičiantį vaizdą per langą. Žvilgsniu pagavau savo atspindį: tamsūs banguoti plaukai, neįdegusi oda, putlios lūpos, o svarbiausia - žalios akys, kaip močiutės, ji jas visada prilygindavo tauriam Palangos pušynui.

Po penkių valandų pagaliau buvau Palangoje. Man vėl suspaudė širdį. Nuskubėjau keleliu, maniau, greitai pasieksiu trobelę. Beeidama taku aplink regėjau tai, ko tikriausiai norėjau visus šiuos metus – liauni medžiai, nelygus, bet toks mylimas, tūkstantį kartų pramintas takelis, aidintis, skardus žuvėdros klyksmas. Aš taip panorau, kad močiutė būtų šalia...

Pasiekusi seną trobelę, supratau, kad niekas beveik nepasikeitė – senas, medinis namelis, pro langą galėjai matyti neriniuotas užuolaidas, o kiemas apžėlęs žole. Pravirkau. Užėjus į namą, lengviau nepasidarė. Pavargusi išsikroviau daiktus, sudėjau juos į spintą, pasiklojau lovą. Norėjau susitvarkyti, bet supratau, kad nepajėgsiu. Nusprendžiau nueiti į vietinę parduotuvę, valgyti visgi reikia. Ji stovi visai netoli, nors jau ir buvo vakaras, nebijojau. Veik visą laiką nuo to, kai čia atvykau, girdėjau jūros ošimą, bet nueiti į pakrantę ar bent žvilgtelėti nedrįsau.

Atsibudau lengvai. Neprisiminiau kaip pralėkė vakaras. Bet tai nesvarbu. Turėjau tikslą – sutvarkyti namą. Tinkamai nepusryčiavus kibau į darbus. Pradėjau nuo kiemo, perėjau į kambarius, saulei leidžiantis panorau sutvarkyti ir spinteles. Tvarkydama vieną iš stalčių, iš jo iškrito vokas. Žinoma, smalsumas nugalėjo. Atidarius jį, pamačiau kadaise, įmantriai brūkštelėtą neilgą laišką: „Brangioji, jei tu skaitai šį laišką, vadinasi, tu čia, mano namuose. Žinau, kaip manęs pasiilgai. Kiekviename vėjo dvelksme, kiekviename pušų šnabždesį ir saulės spindulėlyje aš esu šalia. Būk gera, sutvarkyk mano trobelę, perdažyk, įžiebk į ją gyvybės. Aplankyk mūsų kopą, ten kai ką rasi. Su meile, močiutė.“ Perskaičiusi laišką aš pajutau ramybę. Tokią, kurios nejutau jau labai seniai. O gal niekada. Su tokia ramybe ir užmigau.

Pradėjau dažyti trobelę, iš tikrųjų tai buvo labai varginantis darbas. Užtrukau dvi savaites, o gal daugiau. Mama man skambindavo kiekvieną dieną su tais pačiais klausimais ir priekaištais:

– Sveika, Emilija!

– Laba.

– Kaip Palanga? Buvai prie jūros? Ką veiki? Nesijauti vieniša, – berdavo klausimus.

– Palanga šauni. Ne, dar nebuvau. Dažau trobelę. Jaučiuosi puikiai.

– Tu dar nebuvai prie jūros? Kam tu dažai tą trobelę, o kas jei apsinuodysi dažais? – po šių klausimų numesdavau telefono ragelį.

Kai pagaliau baigiau marginti trobelę įvairiausiais raštais, giliai įkvėpiau. Man teks tai padaryti. Susitaikyti su pačia savimi, su Palanga, su gyvenimu.

Ryte atsikėliau prieš saulėtekį. Greitai apsirengiau ir nužingsniavau takučiu į paplūdimį. Kai buvau visai arti kopos, pastebėjau, jog vėjas beveik nepučia. Keistas jausmas. Manau kiekvienas žino tą jaudinantį jausmą, kai pasieki pajūrį - supranti, jog tu, palyginus su jūra, esi niekas. Neskubėdama susiradau mūsų kopą, atsisėdau ir ilgai stebėjau nedideles bangeles, prašvintantį dangų. Staiga, bet tarytum būtų savaime suprantama, aš pajutau kažkieno žvilgsnį. Mane išpylė šaltas prakaitas. Atsisukusi pamačiau tarsi saulėje žėrinčio gintaro spalvos kailį. Jo mažytis kūnas droviai slinko mano pusėn. Dėmesį patraukė jo mąslios, skirtingų spalvų akys - dešinė žalia, o kairė žydra, primenanti jūrą. Kačiukas išdidžiai įsitaisė šalia manęs, o aš supratau, jog jis yra tas, kurį rasiu mūsų kopoje. Su juo sedėjome ilgai. Gyvūnėliui tyliai pasakojau savo mylimiausia močiutės pasaką - apie žvejo dukros Eglės ir žalčio Žilvino meilę. Katinėlis atidžiai klausėsi kiekvieno žodžio, o aš kelis kartus pasakojau apie tai, kaip Eglė pradaro Žilviną išdavystės dėka. Kačiukas prisiglaudė. Tą akimirką supratau – esu ten kur turiu būti.

Mes kiekvienas pasirenkame savo ateitį patys, liūdėti ar džiaugtis, verkti ar juoktis. Gyvenimą galime palyginti su jūra – kartais jis audringas, o kartais ramus. Tik mes patys sprendžiame, ar pasiduoti bangoms, ar drąsiai plaukti toliau. Kiekvienas turi savo povandeninių akmenų, kurie mus tempia žemyn. Tačiau kartais juos galime tiesiog paleisti...

 Baltijos jūros prakeiksmas (Lukrecija Kemzūraitė)

Seniai, kai dievai ir deivės dar vaikščiojo tarp mirtingųjų, dangaus aukštybėse viešpatavo galingasis dievas Pilnatis. Jis valdė nakties šviesą, laiką ir vėjus, jo žodis galėjo pažadinti audras ar nutildyti jūrą. Bet brangiausias jo lobis nebuvo nei galybė, nei šlovė – jo širdies pasididžiavimas buvo dukra Audra.

Audra buvo tokio grožio, kad net pati jūra, pamačiusi ją, nurimdavo. Jos akys spindėjo kaip žaibo blyksniai, o balsas skambėjo lyg vėjas pušyse. Daugybė kilmingų princų troško jos rankos, tačiau nė vienam ji neatvėrė savo širdies. Ji jau buvo pažadėjusi meilę kitam – kukliam, bet narsiam Pilnačio tarnui, kuris mylėjo ją taip, kaip vėjas myli jūrą.

Bet Pilnatis buvo nepermaldaujamas. Jis neketino atiduoti savo dukters paprastam žmogui. Tad vieną dieną jis paskelbė, kad Audra bus ištekinta už turtingiausio ir galingiausio princo. Nepaisant dukters maldavimų, vestuvių diena išaušo.

Audra, negalėdama pakeisti savo likimo, raudojo taip ilgai ir karštai, kad jos ašaros pavirto nesibaigiančia liūtimi. Vanduo ėmė kilti, skandindamas rūmus, miestus ir miškus. Pilnatis mėgino sustabdyti šią stichiją, bet buvo per vėlu – Audra ir jos mylimasis nugrimzdo į bangas, susijungę tik mirtyje.

Iš jų meilės ir skausmo gimė milžiniška jūra. Nuo tada žmonės ją vadina Baltija – nes ji vis dar nešioja Audros ilgesį. Kiekvieną kartą, kai virš jūros siaučia audra, sakoma, kad tai Audra ir jos mylimasis vėl ieško vienas kito, o Pilnatis, apšviesdamas bangas, bando juos surasti…

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.