Pradžia / Vaikams / Kraštotyra / Palangos vardai

Vaikams

Vainoras Stasys (1909 09 26 – 1964 06 29)

Žurnalistas, redaktorius, vertėjas

Stasys Vainoras gimė 1909 m. rugsėjo 26 d. Palangoje, žvejo šeimoje.

1925 m. baigė keturmetę mokyklą Palangoje, 1930 m. – Klaipėdos lietuvių gimnaziją. 1931–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką.

Nuo 1928 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos keleivis“, „Vakarai“, 1935–1940 m. – leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Ūkininko patarėjas“, „Talka“, „Tautos ūkis“, „Trimitas“.

1935–1940 m. redagavo žurnalą „Mūsų jūra“. Leidinyje daug dėmesio skiriama Šventosios uosto tematikai.

Iki Antrojo pasaulinio karo S. Vainoras dažnai rašė straipsnius jūrinės valstybės politikos klausimais, ruošė reportažus jūrine tematika. 1940–1941 m. buvo Kaune leisto žurnalo „Sodyba“ redaktoriaus padėjėjas.

Augęs tarp žvejų, jis irgi buriavo, buvo dažnas svečias „Lietuvos Baltijos Lloydas“ laivuose – su bloknotu ir rašomąja mašinėle leisdavosi į tolimas keliones.

Pirmosios sovietų okupacijos metu buvo įsijungęs į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą. Lietuvių aktyvistų frontas – antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi 1940–1941 m., parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą.

Vokiečiams LAF veiklą sustabdžius, Stasys Vainoras perėjo į pogrindį ir įstojo į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) eiles. 1943–1944 m. veikė kaip LLKS įgaliotinis ir ryšininkas Rygoje, palaikydamas kontaktą su Latvijos ir Estijos antinaciniu pogrindžiu ir tarpininkaudamas ryšių palaikymui su Švedija.

1944 m. gegužę Rygoje gestapo suimtas ir kalintas Rygos kalėjime bei Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklose. Karui Europoje pasibaigus, jis švedų Raudonojo kryžiaus iniciatyva atvežtas į Švediją.

1949 m. persikėlė gyventi į JAV, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Lietuvoje ir JAV paskelbė grožinės literatūros vertimų. 1950–1951 m. dirbo laikraščio „Vienybė“ redaktoriaus padėjėju Brukline, 1951–1964 m. – laikraščio „Naujienos“ (Čikagoje) pasaulio žinių redaktoriumi.

1939 m. Stasys Vainoras išvertė  į lietuvių kalbą anglų kilmės amerikiečių rašytojų Charles Nordhoff ir James Norman Hall kūrinį „Maištas Bounty laive“ („Mutiny on the Bounty“), kuris buvo išspausdintas „Lietuvos aide“.

1941 m. išvertė į lietuvių kalbą lenkų kilmės anglų rašytojo Joseph Conrad grožinį kūrinį „Taifūnas“ („Typhoon“), 1961 m. – „Lordą Džimą“ („Lord Jim“), 1952 m. – švedų prozininko, Nobelio premijos laureato Pär Lagerkvist romaną „Barabas“ („Barabbas“), drauge su V. Civiniskiu – „Brolių Grimų pasakas“.

Stasys Vainoras mirė 1964 m. birželio 29 d. Čikagoje, JAV.

Naudota literatūra:

  • BUROKAS, Edvardas. Pūtėme prieš vėją. Vilnius: Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, 2011, d. 5, p. 478.
  • PILAITIS, Gediminas. Klaipėdietis Venantas Butkus – LŽS Mato Šalčiaus premijos laureatas. Žurnalistika, 2016, nr. 1, p. 112–113.
  • Vainoras Stasys. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954, t. 32, p. 496.
  • Vainoras Stasys. Iš: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 541.

Bucevičienė Eleonora (1885 12 31 – ?)

Rašytoja

Eleonora Bucevičienė (Ladzic-Valicka) gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje. Šeima dažnai keitė gyvenamą vietą. Gyveno ten, kur dirbo tėvas Stanislovas Valickis. Apie 1899 m. apsistojo Palangoje, pas giminaičius Mongirdus, jiems priklausančioje Tuhanovičių  viloje.

Apytiksliai nuo 1901 m. Eleonora mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje. Ji puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai galėjo susikalbėti, tačiau nerašė.

1914 m. E. Bucevičienė paliko Palangą, grįžo apie 1921–1922 m. Su tėvu bei teta fotografe Paulina Mongirdaite gyveno Mongirdų name. Po tėvo ir tetos mirties Eleonora pardavė Tuhanovičių vilą.

E. Bucevičienės kūrybą publikavo Lietuvos (Kauno) ir Lenkijos spauda: „Laisvė“, „Moteris“, „Dzień Kowieński“, „Dzień Polski“, „Głos młodych“, „Głos Polski“, „Goniec Codzienny“, „Goniec Wileński“, „Iskry“, „Kurier Litewski“, „Kurier Wileński“, „Praca“, „Przegląd Wileński“, „Tygodnik Polski“ (leidžiamas Kinijoje), „Ziemia“, „Żołnierz Polski“.

Kūrybą autorė pasirašinėjo slapyvardžiu Faliński Miłosz bei įvairiomis vardo, pavardės, vyro ir tėvo herbų pavadinimų variacijomis: B. K. (Bucewicz-Korczak [Korczak – ankstesnis herbo Wręby pavadinimas]), Bucewiczowa Eleonora, Bucewiczowa Eleonora Bolesławowa Wręby, Eleonora z Ładziców-Walickich Bolesławowa, Ładzic-Walicka Eleonora Bolesławowa, Walicka Nora, Wręby-Bucewiczowa Eleonora.

Pirmąsyk E. Bucevičienė kaip dramaturgė visuomenės susidomėjimo sulaukė 1901 m. dėl Ojcove (Lenkija) bei Palangoje sukurtos trijų veiksmų dramos „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda. Gintarų pakrantėje“. 1908 m. rugpjūtį spaudoje publikuota žinutė, kad ši drama Jono Jaunučio-Strazdo išversta į lietuvių kalbą ir įteikta kompozitoriui Juozui Tallat-Kelpšai. 1914 m. J. Strazdo vertimą ketinta publikuoti žurnale „Teatras“. Deja, dar neišleidus minėto numerio, žurnalo leidyba nutrūko.

Palangos temai autorė skyrė daug dėmesio. 1914 m. Varšuvoje leidžiamame kraštotyriniame savaitraštyje „Ziemia“ penkiuose numeriuose E. Bucevičienė paskelbė romantinę mitologinę-istorinę-antropologinę esė apie Palangą. Jos rašinys iliustruotas teminėmis fotografės P. Mongirdaitės nuotraukomis.

Iš atskirai išleistų rašytojos kūrinių žinomi trys lenkų kalba išleisti poezijos rinkiniai: „Prometėja“ (1909); „[Jaunimo poezija ir] Priešas: nauja poezija“ (1913), „Šilų dugne snaudžia piktoji dvasia“ (1913); dvi dramos „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda. Gintarų pakrantėje“ (1903), „Šiandien ponią sapnavau“ (1939); trys Stanislovo Vyspianskio (1869–1907) „Vestuvių“ santraukos ir komentarų variantai (vienas jų išleistas net tris kartus) ir vienas Claude Sénéchal poezijos rinkinio „Pievelėje“ vertimas iš prancūzų kalbos.

Rašytojos gyvenimas Lenkijoje ir jos šeimos likimas nežinomi.

Naudota literatūra:

  • KLIETKUTĖ, Jolanta. Neatrastos asmenybės. Švyturys, 2018, gruodžio 19, p. 6.

Daukantas Feliksas (1915 02 06 – 1995 08 12)

Dizaino specialybės pradininkas Lietuvoje, kūrė dekoratyvinės dailės dirbinius iš gintaro

Feliksas Daukantas gimė 1915 m. vasario 6 d. Amerikoje. Į Lietuvą Daukantų šeima grįžo 1927 m. Apsigyveno Pašerkšnėje (Mažeikių r.). F. Daukantas mokėsi Mažeikių gimnazijoje, vėliau – Kauno karo mokykloje, skulptūros – Vilniaus dailės institute.

1940–1941 m. dirbo Kauno Pramoninės statybos projektavimo institute braižytoju; 1945–1947 m. – LTSR valstybinėje filharmonijoje dailininku Vilniuje; 1948–1949 m. – Vilniaus „Lėlės“ teatro vyriausiuoju dailininku, 1949–1961 m. – Vilniaus „Dailės“ kombinate pramoninės grafikos, vizualinės komunikacijos srityse. Sukūrė skulptūrų, medžio, metalo dirbinių, odos modelių (etalonų) masinei gamybai, žaislų, išsiskyrė gintaro apdirbimo samprata.

1961–1992 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dab. – Vilniaus dailės akademija), nuo 1979 m. tapo profesoriumi. 1961–1985 m. vadovavo Lietuvos dailės institute įsteigtai Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrai. 1987 m. katedra pavadinta Dizaino katedra. Dėstydamas, skaitė mokslinių pranešimų, parašė straipsnių apie pramoninę dailę, buities estetiką.

Nuo 1950 m. dalyvavo įvairiose meno parodose. Dailininko darbai eksponuoti visame pasaulyje. 1974, 1995 m. surengtos individualios dirbinių parodos ir Palangoje. Šiuo metu Gintaro muziejuje yra saugoma didelė dalis F. Daukanto kūrybinio palikimo – sukaupti 338 eksponatai.

1970 m. dizaineris F. Daukantas sukūrė herbą Palangai, tačiau sovietinė valdžia  heraldiką laikė nepriimtinu praeities reliktu ir tais pačiais metais herbas buvo panaikintas. F. Daukanto sukurtas Palangos herbas, kiek pakoreguotas menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, patvirtintas 1996 m.

Į Palangą F. Daukantas dažnai atvykdavo vasaroti. Apsistodavo Vilniaus „Dailės“ kombinato poilsio namuose. Buvo aistringas žvejys.

Mirė 1995 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

2015 m. Vilniuje, ant pastato A. Jakšto g. 13, kuriame 1959–1995 m. gyveno dizaino edukologijos pradininkas dailininkas F. Daukantas, atidengta memorialinė lenta.

2015 m. Vilniaus dailės akademijos (Maironio g. 3) 112 auditorija pavadinta Felikso Daukanto vardu.

Naudota literatūra:

  • Daukantas Feliksas. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, t. 4, p. 529.
  • MIKUČIONYTĖ, Rita. Gintaro dainius. Literatūra ir menas, 1995, vasario 25, p. 5.
  • PILECKAITĖ, Rūta. Šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos ištakos: Felikso Daukanto ir Kazimiero Simanonio kūrybos novatoriškumas. Menotyra, 2000, Nr. 4, p. 40–50.
  • JANULEVIČIŪTĖ, Rasa. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. 270 p.
  • ŠABASEVIČIENĖ, Daiva. Jokia medžiaga tiek nekalba, kaip gintaras. Krantai, 1994, Nr. 11/12, p. 50–55.

Vilkas Ignas (1883–1943)

 

Vilkas Ignas

   Statybininkas, medžio meno meistras, visuomenininkas                                                                                              

Ignas Vilkas gimė 1883 m. Palangoje, žvejo šeimoje. 1895 m. baigęs pradinę mokyklą Palangoje, mokslų nebetęsė. Su tėvu plaukdavo į jūrą žvejoti, dirbo pas grafą paprastu darbininku: sodino medžius, remontuodavo jūros tiltą.

1910 m. Ignas Vilkas pradėjo mokytis staliaus amato pas žinomą meistrą palangiškį Paškevičių. Mokslai truko du metus. Amato žinias tobulino dirbdamas. Žiemomis gamindavo pardavimui spintas, lovas, stalus, kėdes. Baldus mėgo dekoruoti įvairiais ornamentais: paukščiais, žvėrimis. Iš medžio taip pat drožinėdavo statulėles, kryžius, pjaustinius namams papuošti. Iš I. Vilko meniškai sumeistrautų darbų yra likę žinių apie: Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ąžuolinius suolus, klausyklas; Lietuvos laisvės dvidešimtmečiui skirtą, įvairia ornamentika puoštą medinį kryžių, ąžuolinį Vytauto Didžiojo portretą.

Po Pirmojo pasaulinio karo I. Vilkas užsiėmė statybomis. Kadangi trūko darbuotojų, pats ruošdavo stalius, statybininkus. Apmokė nemažą būrį: Praną Šapkauską, Andrių Liebų, Augustiną Kairį, Viktorą Vainorą, Feliksą Macių, Joną Jašinską, Antaną Žilių, Kostą ir Kazį Andriekus, Jurgį Skubutį, Zigmą Mataitį ir kt. Visi jie sėkmingai dirbo Palangoje.

Vystantis statyboms, gaudavo daug užsakymų. Medžiagas pirkdavo iš palangiškio A. Staknio lentpjūvės, vinis, vyrius, stiklą – iš žydų kilmės palangiškių. Mėgo bendradarbiauti su vietiniais pirkliais.

Nors pastatė daug autentiškų vilų, tačiau žinomiausias jo darbas – per Antrąjį pasaulinį karą nugriautos rytinės Palangos bažnyčios pusės atstatymo darbai. Su meistrais iš skardos pasidaręs formas, nuliejo cementines kolonų viršūnes, kurios nesiskiria nuo specialistų padarytų darbų.

Visą gyvenimą Ignas Vilkas aktyviai dalyvavo meno saviveikloje. Mėgo dainuoti, dalyvavo choro veikloje. Lankė mėgėjiško teatro užsiėmimus. Dažnai atlikdavo pagrindinius vaidmenis. Spektakliai turėjo pasisekimą ne tik Palangoje, bet ir už jos ribų. Palangiškiai teatro saviveiklininkai visuomenei pristatė draminius veikalus: „Griunvaldo kova“, „Gudri našlė“, „Knarkti paliepus“ ir kt.

Ignas Vilkas mirė 1943 m.

Nuotrauka iš E. Maciaus šeimos albumo.

Naudota literatūra:

  • ADIKLIENĖ, Emilija. Ignas Vilkas – Palangos m. statybininkas. [Mašinraštis]. Palanga, 1984–1985. 24 p. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondas.
  • LUKAUSKYTĖ A. Medžio drožybos dirbiniai ir jų autoriai – palangiškiai meistrai Ignas Vilkas ir Andriejus Liebus. Iš: Palanga. Švč. Mergelės Marijos  Ėmimo į dangų bažnyčia. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, p. 110–114.

Andrijauskas Leopoldas Petras (1868–1947)

Tapytojas, visuomenės veikėjas

Leopoldas Petras Andrijauskas gimė 1868 m. lapkričio 26 d. Kentralių dvare, Siraičiuose (Telšių apskr.) bajorų Andrijauskų šeimoje. Kaip ir daugelis didikų vaikų, pradinį išsilavinimą įgijo namuose. 1882 m. išlaikęs egzaminus, įstojo į Mintaujos realinę mokyklą. 1889–1890 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, 1891–1897 m. – Miunchene. Studijuojant Miunchene, 1891 m. dalyvavo parodoje ir pelnė apdovanojimą. Gyvendamas Paryžiuje, Varšuvoje, irgi dalyvaudavo dailės parodose.

Maždaug apie 1906-uosius m. L. P. Andrijauskas grįžo į Lietuvą ir apsistojo tėvų name Palangoje. Jo tėvas Engelbertas Leopoldas Andrijauskas turėjo valdą dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Kuriuos paveikslus Leopoldas Petras Andrijauskas tapė Palangoje, nežinoma, tačiau, dailėtyrininkų nuomone, dailininko atvykimas į Lietuvą sutapo su pirmaisiais bandymais atnaujinti Lietuvoje dailės kultūrą. Jo tapyboje vyrauja peizažai ir portretai.

Vėliau, 1910-aisiais metais, jis visam laikui apsistojo Siraičiuose. L. P. Andrijauskas ir ten daug tapė. Paveikslų nepardavinėjo, dovanojo pažįstamiems, giminėms. Jų nėra daug išlikę. Antrojo pasaulinio karo metais Siraičių dvare buvo apsistojusi kariuomenė. Dailininkas išvengė tremties, tačiau mirė 1947 m. spalio 10 d. Telšių ligoninėje vienišas, išvarytas iš Siraičių dvaro, kur gyveno keturiasdešimt metų.

Naudota literatūra:

  • Leopoldo Andrijausko jubiliejinės parodos katalogas. Sud. V. Ščiglienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademija. 1998.
  • ŠČIGLIENĖ, Vaida. Leopoldas Petras Andrijauskas. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 498.

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) (1868 03 22 – 1953 02 20)

Lietuvių rašytojas, filosofas, kultūros veikėjas, muzikas, pedagogas

Vilhelmas Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės r.). Mokėsi Naujakiemio, Pilkalnio mokyklose, baigė Ragainės mokytojų seminariją (1888). Vokietijos universitetuose studijavo filosofiją, religijotyrą, meno, muzikos, literatūros istoriją, užsienio kalbas. Dirbo pedagogu Kintų, Tilžės mokyklose (1888–1912), dėstė lietuvių kalbą ir skaitė literatūros paskaitas Berlyno universiteto Rytų kalbų seminare (1917–1919), po keletą mėnesių mokytojavo Telšiuose, Palangoje (1920, 1921, 1923). Vydūnas gyveno Tilžėje, 1945 m.  pasitraukė į Vokietiją.

1922–1923 m. žiemą, S. Vaineikienės kvietimu užimti vedėjo pareigas, keletą savaičių dirbo Palangos mokykloje, tačiau Lietuvos Švietimo ministerija Vydūno, kaip svetimšalio, mokyklos vedėju nepatvirtino.

1923 m. vasarą pirmąkart skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje. Į savarankiška valstybe tapusią Lietuvą mąstytojas dėjo dideles viltis, tikėjo, jog joje bus realizuoti jo puoselėti idealai. Į Lietuvos aktualijas krypo beveik visa grožinė ir filosofinė kūryba, ypač toji, skelbta Lietuvos spaudoje.

Tarpukaryje vasarodamas Palangoje, dažnai apsistodavo Liudo ir Stasės Vaineikių namuose. Juose susipažino su Ignu Končiumi, kitais lietuvių inteligentais. Vasarojimą Palangoje liudija išlikusios fotografijos: „Vydūnas Palangoje prie Birutės kalno su Lietuvos mokytojais“ (1923), „Vydūnas Palangoje prie Vaineikių namo“ (1923), „Giedotojų draugijos choras su Vydūnu Palangoje“ (1931) ir negausūs amžininkų užrašyti atsiminimai. Vakarais jį kviesdavo į susitikimus kurorte vasarojanti publika. Filosofas – išgarsėjęs, populiarus, todėl į susitikimus ateidavo ne tik pasauliečių, bet ir dvasininkų, moterų vienuolių.

Parašė Vydūnas lietuvių kalbos vadovėlių, mokymo priemonių, filosofinių, kultūrologinių darbų, veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, apie 30 dramos veikalų: pjesių, libretų. Dramaturgijoje reiškiamas protestas prieš vokiškąjį imperializmą, tautų pavergimo ir asimiliavimo politiką, keliamos nacionalinės ir žmogaus savigarbos ugdymo idėjos. Iš svarbesnių kūrinių paminėtinos trilogijos „Prabočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, tragedija „Pasaulio gaisras“ ir kt. Vydūnas išvertė J. V. Getės, I. Kanto, R. Tagorės kūrinių.

Kultūrine veikla prisidėjo prie Mažosios Lietuvos lietuvių kovos su germanizacija. Daugelyje Didžiosios ir Mažosios Lietuvos miestų skaitė paskaitas meno, kultūros, moralės, etikos, istorijos temomis, dalyvavo įvairių lietuviškų draugijų veiklose, bendradarbiavo periodinėje spaudoje, redagavo ir leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, vadovavo chorams, buvo nuolatinis Mažosios Lietuvos dainų švenčių dirigentas. 1895 m. įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir 40 metų jai vadovavo.

Kauno Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Vydūnui garbės daktaro laipsnį (1928).

Vydūnas mirė 1945 m. vasario 20 d. Detmolde (Vokietija). 1991 m. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinaitėse Lietuvoje.

Vydūno atminties ženklai Palangoje: filosofo vardu pavadinta alėja, rekonstruotame skulptūrų parke (Vytauto g.), pastatyta Alberto Belevičiaus skulptūra „Vydūnas“ (1983).

Naudota literatūra:

  • BAGDONAVIČIUS, Vacys; MATULEVIČIUS, Algirdas. Vydūnas, tikr. Vilhelmas Storostas, Storosta. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, t. 25, p. 91–92. ISBN 978-5-420-01741-8.
  • BAGDONAVIČIUS, Vaclovas. Vydūnas, tikr. Vilhelmas Storostas. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 718–722. ISBN 978-5-420-01658-9.
  • GRIŠKEVIČIUS, Gediminas. Reikšmingi prisiminimai–į naują knygą. Palangos tiltas [interaktyvus]. 2013-05-27 [žiūrėta 2018m. birželio 15d.]. Prieiga per internetą: http://www.palangostiltas.lt/reiksmingi+prisiminimai++i+nauja+knyga+,7,2,3671.html.
  • RUZGAS, Albinas. Vydūno viešnagės Palangoje. Gimtinė, 2006, nr. 9.
  • VAINEIKIENĖ, Stasė. Palangos atsiminimai; Pabėgėlės užrašai. Palanga: Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, 2014, p. 32, 41–42. ISBN 978-609-404-173-0.
  • Vydūnas (Storosta Vilhelmas). Iš: Klaipėda. Kraštiečiai. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 123–124. ISBN 978-609-95578-0-9.