Pradžia / Naujienos / „Teatro pėdsakais: Liuda Sipavičiūtė – Fedotova“

„Teatro pėdsakais: Liuda Sipavičiūtė – Fedotova“

Nuo liepos 2 d. Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje Žemaičių vyskupystės muziejaus paroda „Teatro pėdsakais: Liuda Sipavičiūtė – Fedotova“.

Šimtmečio proga turime ne tik progą švęsti, bet ir pareigą nuvalyti užmaršties dulkes nuo žmonių, XX a. pradžioje kūrusių mūsų kultūrą, atminimo. Tarpukaryje Lietuvos vardą Rusijos ir JAV scenose garsino žemaitė Liudvika Sipavičiūtė Fedotovienė. Praleido Žemaitijoje ši daininkė ne vieną dieną, jos atminimą menantys dokumentai saugomi Vilniuje Lietuvos teatro ir muzikos muziejaus fonduose (LTMKM), Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA), o muzikos įrašai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB). Gegužės 18-ąją, Varniuose Žemaičių vyskupystės muziejuje vykusio renginio „Teatro pėdsakais Varniuose: Liuda Fedotova“ buvo pristatyta dokumentai susiję su L. Sipavičiūtės Fedotovienės gyvenimu, klausomasi išlikusių įrašų. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė džiaugėsi, kad jų saugomi dokumentai sudomino žemaičius. Muziejininkas ir aktorius Remigijus Vilkaitis skaitė ištraukas rengiamos Liudos sūnaus Vlado Sipaičio prisiminimų knygos. Apie L. Sipavičiūtės veiklą Rusijos pirmojoje atstovybėje pasakojo provaikaitis LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Savo kūryba dalijosi L. Sipavičiūtės anūkas aktorius Saulius Sipaitis.

Afišose įvairiomis kalbomis ji pristatoma kaip Liuda Sipavičiūtė Fedotova. Puiki operos primadona, dirigentė, chorvedė, muzikos pedagogė aktyviai veikusi Maskvos lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, poilsį ir atgaivą rasdavusį savo tėviškėje Jaušyčiuose, Varnių parapijoje, sename giminės dvare. Kaip ji pati rašo „Autobiografijoje ir atsiminimuose“„gimiau 1879 m. rugsėjo 28 tėvo tėviškėje Raseinių apsk.Liolių parapijoje Topolinės dvare<..> augau linksma, laiminga <...> nuo pats mažens, nes nuo 2 ½ metų jau dainavau, visas išgirstas daineles <> man buvo 3 metai, mano tėvai persikėlė į kitą dvara: kraite mano močiutės Jaušyčių dvarą, Telšių apsk.“(„Biografija ir atsiminimai“ saugoma LTMKM). Šiandien to dvaro nelikę, tik keletas senų medžių ir akmenų liudija kadais čia buvus gyvenimą. Begalinis noras dainuoti vedė Liudą iš Sipavičių Chormanskių giminės per visus sunkumus Maskvoje link išsvajoto tikslo – didžiosios scenos. Į Maskvą Liuda atvažiavo 8 metų ir čia gyveno daugiau nei keturis dešimtmečius. Atvažiavo mokytis dainuoti ir 1902 m. L. Sipavičiūtė jau 5 kurso studentė, laikė egzaminus – dainavo Vanios vaidmenį Michailo Glinkos „Gyvybė už carą“, ir vėliau šį vaidmenį kartos dar ne kartą. L. Sipavičiūtę dainavimo mokė žymus Rusijos tenoras Aleksandras Dodonovas pradėjęs savo karjerą nuo bažnytinio choro, vėliau tapęs žinomu itališko bel canto dainavimo stiliaus atstovu Rusijoje. Muzikinis Maskvos gyvenimas pasižymėjo gausa įvairių koncertų, Liuda dainavo klasiką ir ...folklorą. Maskvoje nuo 1893 m. buvo rengiami Etnografiniai koncertai, tai buvo pirmieji moksliniai, meniniai renginiai pristatantys Rusijoje gyvenančių tautų liaudies muziką. Rengėjai stengėsi, kad kiekvienas numeris turėtų meninį charakterį. Atlikėjai taip pat turėjo būti renkami iš ką tik baigusių gabių jaunų solistų. 1902 m. surengta penktasis Etnografinis koncertas, kuriame dalyvauja ir L. Sipačiūtė su lietuviškomis dainomis iš Baranausko ir Juškevičiaus rinkinių (LTMKM PS-693). Tai buvo pirmasis viešas atsigręžimas į savo vargšę Tėvynę. Liuda tuomet dainavo 3 lietuviškas ir 2 gruziniškas dainas, koncerto programoje buvo išspausdinta lietuviška dainelė išverta į rusų k. Liudai dainas harmonizavo garsusis Viačeslavas Pashalovas, muzikantas, etnografas, muziejininkas, kurio tėvas kompozitorius gyveno ir kūrė Kazanėje tuo pat metu, kaip ir broliai Juškevičiai. Ką tik Peterburge Rusijos Mokslų Akademijoje surengtoje parodoje buvo patvirtintas lietuvių studentų aktyvus lituanistinis veikimas: kai Peterburge gyvenančių lietuvių studentų draugija užsisakinėjo lietuviškus leidinius iš Kazanės ir JAV. 1903 m. L. Sipavičiūtė dainuoja kontralalto partijas Pirmoje privačioje operoje. Profesinę L.Sipavičiūtės karjerą kita linkme kreipė asmeninis gyvenimas – anksti gimė sūnus Vladas, reikėjo ramesnės kasdienybės, tačiau nepaliaujamai traukė scena. Šiek tiek vėliau ji aktyviai ims veikti Maskvos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1907 m. Maskvos lietuvių šelpimosi draugija (1903-1914) organizuos koncertą, kurį daina „Lietuvą, Tėvyne mūsų“ pradės L. Sipavičiūtės vadovaujamas ir vedamas lietuvių choras (LTMKM PS-695). Organizuoti tautinį chorą nebuvo nauja; Maskvoje jau veikė latvių, puikiai koncertavo gruzinų chora. Naujiena ta, kad šių vyriškų pareigų ėmėsi moteris. Pati L.Sipavičiūtė koncerto metu dainuos keletą lietuvių liaudies dainų. Draugija kitais, 1908 metais surengs du koncertus, kuriuos pradės ta pačia Tautiška giesme, repertuaras bus papildytas kitomis lietuviškomis dainomis. Tais pačiais metais Liuda „režisieraus“ ir su mėgėjais aktoriais pastatys „tautišką dramą Blindą“ parašytą Žemkalnio. 1910 m. Lietuvių-Latvių surengtame koncerte vėl pasirodys L. Sipavičiūtė Fedotovienė ir lietuvių choras. Koncertas, kaip jau įprasta pradedamas „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Iki Nepriklausomybės paskelbimo nuo pirmojo lietuvių koncerto Maskvoje pradedamo V. Kudirkos „Tautiška giesme“, dar turės praeiti 10 metų.

Kaip teigia Vėbra R.:knygoje „Lietuvių tautinis atgimimas XIX ažiuje“( Kaunas, Šviesa, 1992) Maskvos lietuvių studentų veikla tuo metu buvo svarbi tuo, kad ugdė patriotiškai nusiteikusią intelegentiją. L. Sipavičiūtė Fedotovienė neliko abejinga tautinėms idėjoms. Stebinančiai panašus į Vinco Kudirkos L.Sipavičiūtės Fedotovienės kelias į lietuvybę: pažintis Maskvoje su Antanu Gaidamavičiumi, gebėjusiu pažadinti tautinius Liudos jausmus, kaip ji pati rašo, pajuto prasiskolinusi Tėvynei nes blogai mokėjo savo kalbą “jis uždegė mano širdyje ta didele meile mano vargšei Tėvynei“. L. Sipavičiūtė Fedotovienė ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, parengė lietuvišką tautišką repertuarą, bendravo su jaunimu, atvykusiu iš jos tėviškės Varnių parapijos, studijuoti į Maskvą. Išlikusios koncertų programos Lietuvių draugijos šelpti aukštųjų Maskvos mokyklų moksleiviams, kuriuose dalyvauja L. Sipavičiūtės Fedotovienės vedamas choras. Jos pačios laiškuose minimi Pečkauskiai, o apie ją į Lietuvą, į Dirvonėnus Šatrijos Raganai rašo iš Pagirgždūčio kilęs bajoras farmacininkas Antanas Šliogeris: „Mačiau ant wakaro letuviu P. Zdzitowicaite, nors ne kalbiejau, ir Sipavičute nu Varniu, kuri wis ir darbšti koncertuse ant letuwišku wakaru...“(Speičytė B., Kvietkauskas M.,“Tokią gražią kartą man atsiuntei, Vilnius, 2002).

L.Sipavičiūtės Fedotovienės fonde saugoma grupinė nuotrauka, kurioje gausus Maskvos lietuvių studentų būrys(LIMIS A.Baranausko ir A. Vienuolio Žukausko memorialinis mmuziejus). Kol kas identifikuoti tik keli asmenys: farmacininkas Antanas Žukauskas Vienuolis ir žemaitis iš Drobūkščių filosofas Romanas Bytautas.

Nenumaldomai artės pokyčių metas; 1917 m. - Rusijos bolševikai surengs Revoliuciją, sudaužusią daugelio gyvenimus ir likimus. Liuda Sipavičiūtė Fedotovienė pergyvens gūdžius priešrevoliucinius metus, kuomet Maskvoje liejosi krajas, trūko maisto, siautė ligos ir kaip rašo jos pažįstamas A. Vienuolis „Antrą dieną po brolių skerdynių jau stovėjo piliečių eilės ne tik ties duonos ir maisto sankrovomis, bet ir prie miesto morgų: daugelis norėjo surasti savo giminių ir pažįstamų“(A. Vienuolis „Raštai/ Žingsniai ir Žygiai IV knyga, Kaunas, 1928 p. 69)

Liudos Sipavičiūtės vyras Dmitrijus Fedotovas, turtingas inžinierius bolševikų bus nuteistas sušaudyti, sūnus Vladas uždarytas į kalėjimą. L.Sipavičiūtė Fedotovienė savo širdgėlą išlies laiške seseriai Adelei Gališanskienei, gyvenusiai Jaušyčiuose :“prakeikta Rosija <> ištraukit mano vyrą <>parašykit, kad jis vertėsi žemdirbiu“(LLMA/F355 ). Rusijoje po Revoliucijos jai teko rūpintis ne tik savo šeima: 1922 m. ji buvo įgaliota Lietuvių Raudonojo Kryžiaus vyriausios valdybos rūpintis tremtinių ir belaisvių grįžimu į Lietuvą. Jos vardu išduotą įgaliojimą pasirašė Rokas Šliūpas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įsteigėjas ir pirmasis pirmininkas. Po metų 1923 m. Liuda Sipavičiūtė Fedotovienė jau Lietuvoje: Telšiuose palaidojo savo vyrą Dmitrijų, kurį 1921 m. jai pavyko išplėšti iš bolševikų rankų, bet palaužta inžinieriaus širdis neišlaikė. Grįžus į Lietuvą reikėjo įsikurti ir įsitvirtinti profesinėje erdvėje. Iki 1920 m. operos solistė L. Sipavičiūte Fedotovienė buvo paruošusi 21 vaidmenį. 1925 m. L.Sipavičiūtė Fedotovienė rengė koncertus su pianiste M. Gimbutiene, garsiu aktoriumi Stasiu Pilka. 1926 m. L. Sipavičiūtė Fedotovienė, Kamile Jozevskaite ir aktorius Stasys Pilka surengė atsisveikinimo koncertus ir išvyko į JAV. Iš šios trijulės atsiskyrė S. Pilka, o Liuda ir Kamilė sėkmingai gastroliavo JAV. 1928 m. Liudos Sipavičiūtės-Fedotovie pasirašė sutartį su  Pensilvanijos Opera, kuria dainininkė įsipareigoja atlikti Martos partiją M. Musorgskio operoje „Chovanščina‟,. Metropolitan Operos Teatre, Filadelfijoje. LTMKM fonde saugomi lapeliai, kuriuose surašyti miestai ir vietos, kur L. Sipavičiūtė Fedotovienė koncertavo. Rodos šlovė buvo visai čia pat, bet 1929 m. L. Sipavičiūtė Fedotovienė grįžo į į Lietuvą. Panašu, jog tuo metu ir baigėsi aktyvi koncertinė veikla. Išlikusi 1931 m. koncerto rengto Varniuose šaulių sąjungos būstinėje programa. Operos solistė L. Sipavičiūtė Fedotovienė koncertuoja drauge su 11 Varnių šaulių būrio vadu Martinkumi ir pianiste Sakalauskiene. Keletą metų L. Sipavičiūtė Fedotovienė dirba Kaune dramos teatro studijoje lektore. Karo ir pokario metus praleis gimtojoje Žemaitijoje. Varnių apylinkių ūkininkų vaikus mokys muzikos, vėliau jau nuo 1946 m. Telšiuose dėstys Telšių taikomosios dailės mokykloje.

1953 m. L. Sipavičiūtė Fedotovienė gyveno Telšiuose: Iš Telšių ji susirašinėjo su savo jaunystės laikų pažįstamu rašytoju A. Žukausku Vienuoliu. LTSR socialinio aprūpinimo skyriui jis rašė apie Liudą „operos solistė L.Sipavičiūtė Fedotovienė 1907 m. prie Maskvos lietuvių susišelpimo draugijos suorganizavo chorą ir jį iki 1915 m. pati vedė. Be to, ji, L. Sipavičiūtė-Fedotovienė, prie tos pačios draugijos suorganizavo ir mėgėjų vaidintojų būrelį, surežisavo pirmutinį Maskvoje lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“...“.Kitas laiškas paaiškina situaciją „Gerai žinau ir dabartinę jos skurdžią būklę. Ji, 74 metų senutė, yra reikalinga ne tik didesnės nuolatinės paramos, bet tuo tarpu ir vienkartinės pašalpos“. Telšiuose L. Sipavičiūtė gyveno Kęstučio g. 19 (toks vienas išlikęs adresas, tačiau gali būti, kad tai ne vienintelė vieta). Karo neramumai, sūnaus tremtis, Liuda laikėsi arčiau savųjų: giminaičių ir buvusių draugų. Varnių apylinkėse gyveno sesuo Adelė, Telšiuose – pusseserė.

Grįžus iš tremties sūnui Vladui gyvenimas palengvės ir Liudai; ji persikėls į Kauną, vėliau į Vilniaus Antavilių senelių namus.

L.Sipavičiūtės Fedotovienės meilę muzikai, scenai perims jos sūnus Vladas Sipaitis.

Operos solistės L. Sipavičiūtės Fedotovienės gyvenimą liudijantys dokumentai šiandien saugomi Lietuvos teatro ir muzikos muziejaus fonduose (LTMKM), Lietuvos litereatūros ir meno arvchyve (LLMA), o muzikos įrašai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB).

Jurgita Gustytė-Ivinskienė

Vyr. muziejininkė bibliotekininkė (Žemaičių vyskupystės muziejus)