Ignas Končius

Ignas Končius

„Jo ilgas gyvenimas ir gražūs darbai paženklinti auka ir meile. Auka ir meile Lietuvai, takais takeliais išvaikščiotai Žemaitijai,  auka ir meile Tiesai, Gėriui ir Grožiui,  mokslui ir menui, auka ir meile šeimai, vaikams“, – rašė  Lina Dzigaitė apie Igną Končių.

 

IGNAS  KONČIUS

(1886 07 31 – 1975 02 19)

I. Končius – fizikas, etnografas, kraštotyrininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, menininkas, profesorius.

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičiuose (Žarėnų valsčius, Plungės apskritis). Jis buvo jauniausias šeimoje. Iš tėvo paveldėjo sugebėjimą pažinti gamtą, iš mamos – fiksuoti žemaitiškus posakius, išsireiškimus, didžiuotis savo tarme. Vyresniojo brolio Petro paruoštas, įstojo į Palangos progimnaziją, joje mokėsi 1899–1903 m. Vėliau mokslus tęsė Liepojos (Latvija) gimnazijoje. 1913 m. baigė fiziką Petrapilio universitete. Tais pačiais metais įsidarbino Palangos gimnazijoje, dėstė fiziką ir matematiką. Mokykloje buvo stipriai jaučiama rusinimo politika. I. Končius – pirmasis lietuvis mokytojas, paskirtas dirbti Palangos gimnazijoje. Jis jautė, kad yra  akylai stebimas, stengiamasi sužinoti jo politines pažiūras. To meto publikacijos lietuviškoje spaudoje skelbė apie jo paskyrimą dirbti Palangos gimnazijoje. Tai rodo, koks svarbus tuomet buvo lietuvio mokytojo įdarbinimas šioje mokykloje. Palangos policmeisteris N. Nikitinskis, sužinojęs, kad I. Končius bus paskirtas mokytoju Palangoje, priešiškai sutiko šią žinią. I. Končius Palangos gimnazijoje buvo paskirtas pirmuoju fizikos kabineto vedėju.

1914 m. vasarą Ignas Končius Palangos bažnyčioje susituokė su Marija Kentraite. Palanga – I. Končiaus žmonos tėviškė. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Palangos gimnazija buvo evakuota, pedagogas išvyko kartu su gimnazija. 1917–1920 m. I. Končius dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu.

1921 m. jis grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos  žemės ūkio ir miško mokykloje. I. Končius buvo Dotnuvos Akademijos docentas ir profesorių tarybos sekretorius. Nuo 1931 m. jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vadovavo Fizikos katedrai, buvo Darbo fakulteto direktorius, nuo 1933 m. – profesorius, įvairių komisijų pirmininkas. I. Končius – vienas iš Žemaičių studentų korporacijų įkūrėjų. Tarpukario metais Kaune studentų visuomeninės draugijos buvo labai aktyvios. 1939 m., Lietuvai atgavus Vilniaus universitetą, profesorius kelis mėnesius dirbo šio universiteto valdytoju.

I. Končius – įvairiapusė kūrybinga asmenybė. Buvo profesorius, bet nesipuikavo tuo. Kai lankydavosi tėviškėje, nuo Plungės iki Purvaičių mėgdavo eiti pėsčiomis, užkalbindamas pakelės laukuose dirbusius žmones. Marijos ir Igno Končių vaikai vasaras leisdavo Palangoje, mamos tėviškėje, bet tėvas dažnai juos nusiveždavo ir į savo tėviškę Purvaičius. Jis buvo įsitikinęs, kad būtina pažinti kaimo gyvenimą, gamtą ir žmones.

 Končiai buvo svetingi. Kai profesoriaus šeima  vasarodavo Palangoje, jų name rinkdavosi žymūs to meto žmonės, I. Končiaus mokiniai.

 Šeimoje buvo geras tėvas. Kadangi augino 4 sūnus, daug laiko skyrė bendravimui su vaikais, jų auklėjimui. Mėgdavo su sūnumis lankytis teatre, dailės parodose, koncertuose ar šiaip pasivaikščioti, didžiavosi savo šeima. Profesorius buvo santūrus, bet ryžtingas, užsispyręs žmogus, turėjo diplomatinių sugebėjimų. Žmonės jį gerbė.

1941 m. gegužės mėn. I. Končius buvo suimtas. Išsigelbėjęs nuo sušaudymo prie Červenės (Baltarusija), pėsčias grįžo į Kauną. Karo metu buvo Savitarpinės pagalbos komiteto pirmininkas. 1944 m. iš Rytų artėjantis frontas Končių šeimos gyvenime paliko skaudžias pasekmes – I. Končius su dviem sūnumis pasitraukė į Vakarus, o žmona su kitais dviem sūnumis liko Lietuvoje. Reikėjo palikti ne tik  gimtą kraštą, bet ir išsiskirti su šeima. Gražiai tarpusavyje sutariančiai šeimai išsiskyrimas buvo tikra tragedija. I. Končius pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV, iki 1961 m. dirbo Tuftso universiteto Fizikos eksperimentinėje katedroje.

I. Končius daug rašė, skelbė savo darbus tiek periodikoje, tiek atskiromis knygomis. Jis parašė meteorologijos, fizikos vadovėlius, sudarė pirmąjį dvikalbį (lietuvių-rusų) fizikos terminų žodyną. Išleistos jo  knygos „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965),  „Žemaičio šnekos“ (d. 1-2 – 1961, 2-as leid. – 1996), „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993), „Mano eitasis kelias“ (t. 1– 2001, t. 2 – 2006) ir kt. Palangiškiams ypač vertinga etnografinė-statistinė studija „Palangos kraštas“ (su V. Ruokiu, 1925). Knygoje autoriai pirmą kartą bandė tyrinėti Palangos krašto geografinę padėtį, vietovardžius, klimatą, vėjus, dirvožemį, augmeniją ir gyvūniją, gyventojus, jų tikėjimą, papročius, švietimą, mokyklas, verslus, jūros uostą, krašto istoriją ir kt. Ši knyga turi išliekamąją vertę.

I. Končius buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ (1953–1956), „Lietuvių enciklopedijos“ (1953–1956) vienas iš redaktorių. Jis daug prisidėjo, steigiant Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Profesorius domėjosi kraštotyra, šia tema skelbė publikacijas spaudoje. Studijų metais jis daug keliavo po Lietuvą, ypač po Žemaitiją, registravo ir fotografavo pakelių kryžius ir koplytėles. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, jis vėl keliavo po Žemaitiją, lygino savo prieškarinius užrašus su esama padėtimi.

I. Končius buvo nagingas žmogus. Pomėgis drožinėti iš medžio lydėjo jį visą gyvenimą – drožinėjo koplytėles, kryželius, suvenyrus.  Sūnus Liudas JAV 1954 m. išleido tėvo medžio drožinių albumą „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atsiminti“.

Profesorius didžiavosi esąs žemaitis, visada pabrėždavo savo tarmę. Šeimoje kalbėjo tik žemaitiškai, mėgo žemaitiškas tradicijas, valgius. Emigracijoje išleido etnografinio pobūdžio knygų apie žemaičius.

I. Končius buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininkas ir narys. 1960 m. apdovanotas Geležinio vilko ordinu – aukščiausiu Skautų sąjungos apdovanojimu.

Profesorius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname (JAV), palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. I. Končiaus palaikai parvežti į Lietuvą, palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse.

Nuotraukos iš: KONČIUS, Ignas. Mano eitasis kelias. Vilnius, 2001, t. 1 [portr., 1, 15], 2006, t. 2 [2, 14, 16]; Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo [3-13].

Naudota literatūra:

  • KONČIUS, Ignas. Mano eitasis kelias. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, t. 1. 367 p. ISBN 9955-415-12-6.
  • KONČIUS, Ignas. Mano eitasis kelias. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, t. 2. 314 p. ISBN 9955-415-57-6.
  • KUBILIUS, Vytautas. Končius Ignas. Iš: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 242. ISBN 9986-513-95-2.
  • MAKARIŪNIENĖ, Eglė. Končius Ignas. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 10, p. 458. ISBN 5-420-01600-1.
  • MAKARIŪNIENĖ, Eglė. Profesoriui Ignui Končiui – 125. Mokslas ir gyvenimas, 2011, nr. 11-12, p. 44-45.
  • PETRAUSKAITĖ, Žydrė. Igno Končiaus keliais. Liaudies kultūra, 2005, nr. 1, p. 46-61.
  • ZEMLICKAS, Gediminas. Jis buvo fizikas su dievdirbio kibirkštimi. Mokslo Lietuva, 2001, sausio 25, p. 10-11; liepos 26, p. 3, 20.