Mykolas Vaitkus – „nušvitusi dulkė“...

Mykolas Vaitkus. Iš: Lietuvos albumas. Vilnius, 1990.

Rūkas, vien rūkas, kaip ilgesio marios,

Tolį užtvinę – mįslingos gilybės…

Ilgis širdis, graudumoj užsidarius, –

Paukštis, tėvynėn keliaut susizgribęs.

M. Vaitkus

Mykolas Vaitkus – kunigas kanauninkas, poetas, rašytojas, dramaturgas, vertėjas, redaktorius, publicistas, kultūros ir visuomenės veikėjas, pedagogas, profesorius. M. Vaitkus mokėsi Palangos progimnazijoje, kurį laiką kurorte gyveno, dažnai poilsiaudavo.

 Biografija

M. Vaitkus gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose. Mokėsi Gargždų pradžios mokykloje (1892–1895), Palangos progimnazijoje (1895–1899), Liepojos gimnazijoje (1899–1903), kurią baigė aukso medaliu. 1903–1906 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, kurioje po pirmo kurso perkeltas į trečią. Jam pavesta tvarkyti seminarijos retų knygų ir rankraščių biblioteką. Vėliau mokslus tęsė Petrapilio dvasinėje akademijoje (1906–1908), Insbruko (Austrija)  universiteto Teologijos fakultete (1908–1909). 1909 m. įšventintas kunigu.

Iki 1913 m. M. Vaitkus vikaravo Telšių katedroje ir ėjo kelių mokyklų kapeliono pareigas. Persikėlęs į Kauną, kunigavo  Kauno arkikatedroje bazilikoje. Dirbo Kauno katalikiškų laikraščių redakcijose. 1913–1914 m. su kunigu J. Skvirecku redagavo kunigams skirtą žurnalą „Bažnytinė apžvalga“.

Pirmojo pasaulinio karo metu išvyko į Smolenską, kunigavo, 1918 m. grįžo į Kauną, dirbo šv. Kazimiero draugijos reikalų vedėju ir leidinių redaktoriumi, draugijos pirmininku (1938–1940). 1919–1925 m. šv. Kazimiero draugijoje redagavo kunigams skirtą laikraštį „Ganytojas“ ir populiarų mėnesinį liaudies laikraštį „Žvaigždė“. Tuo pat metu dėstė religines disciplinas Kauno meno mokykloje (1929–1940), profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje (1936–1944), dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, estetiką. 1938 m. pakeltas Kauno Metropolijos kapitulos garbės kanauninku.

Kunigas M. Vaitkus buvo eruditas, elegantiškas, paslaugus, dvasingas, humanistas, optimistas. Jis mėgo bendrauti, lankė  S. Čiurlionienės-Kymantaitės literatūrinius šeštadienius, turėjo daug pažįstamų ir draugų: prelatą A. Jakštą-Dambrauską, Maironį, Vaižgantą, S. Nėrį ir kitus. Poetas Salys Šemerys taip atsiliepė apie kunigą: „Galima sakyti, kad kunigas M. Vaitkus buvo tikras Dievo pašauktas kunigas-magas. Mielu noru ir su pasitenkinimu klausydavau jo laikomų mišių Kauno bazilikoje“ (Žmonės mano gyvenime. 1997, p. 131). M. Vaitkus kukliai, sąžiningai, kruopščiai ir labai daug dirbo savo tautai.

Antrojo pasaulinio karo metais (1944) pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje, Vokietijoje, 1951 m. gavo leidimą atvykti į  JAV. Buvo Peace Dale vienuolyno kapelionas.

Poetas dalyvavo lietuvių kultūrinių ir religinių organizacijų veikloje: buvo šv. Kazimiero draugijos, „Saulės“ draugijos, Ateitininkų, Katalikų Mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje, Politinių ir socialinių mokslų akademijos ir kitų draugijų narys ar garbės narys, Maltos ordino riteris, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius.

Mykolas Vaitkus mirė 1973 m. gegužės 20 d. Providense (Rod Ailando valstija, JAV). Palaidotas Putnamo kapinėse. Antkapiniame paminkle užrašyta: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė...“

Literatūrinė veikla

M. Vaitkaus kūryba įvairi: poezija, drama, beletristika, satyra, vertimai (iš vokiečių, prancūzų kalbų). Literatūroje daugiausia žinomas kaip lyrinis poetas. Išleido poezijos rinkinius „Margumynai“ (Kaunas, 1911), „Šviesūs krislai“ (Vilnius, 1913), „Liepsnelės“ (Kaunas, 1921), „Nušvitusi dulkė“ (Kaunas, 1933), „Vienatvėje“ (Putnam, 1952), „Aukso ruduo“ (Chicago, 1955), „Nuošaliu taku“ (Chicago, 1956), „Alfa ir omėga“ (Putnam, 1963), „Šerkšno sidabras“ (Chicago, 1965), „Dienoraštis“ (Putnam, 1966); poemas „Laimė“ (Chicago, 1911), „Genijus ir meilė“  (Kaunas, 1912), „Upytė“ (Vilnius, 1914), „Brėkšta“ (Tilžė, 1919); apysaką-fantaziją Biblijos motyvais „Tvanas“ (d. 1–2, Kaunas, 1927; London, 1954);  autobiografines apysakas „Auštant“ (d. 1–2, Kaunas, 1939), „Rytmečio žygiai“ (Kaunas, 1944); prozos rinkinį „Iš įvairių pasaulių“ (Kaunas, 1929); vaikams skirtą pasaką-apysaką „Čirikšas siaube“ (1951). Parašė keletą dramos veikalų: „Žvaigždės duktė“ (Kaunas, 1924), „Vilnius mūsų!“ (Kaunas, 1930), „Žaibas ir mergaitė“ (Kaunas, 1936).  Drama „Žvaigždės duktė“ Valstybinio teatro dramos veikalų konkurse pelnė pirmąją premiją, bet nebuvo pastatyta teatro scenoje. Parašė satyrinius eilėraščius „Rakšties Rakštys“ (Kaunas, 1920), atsiminimus: „Mistiniame sode“ (Putnam, 1957), „Keturi ganytojai“ (Chicago, 1960), „Su Minija į Baltiją“ (London, 1962), „Baltijos gražuolė“ (London, 1963), „Šiaurės žvaigždė“ (London, 1965), „Per giedrą ir audrą“ (London, 1965),  „Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940“ (d. 1–3, London, 1968–1969), „Milžinų rungtynėse“ (London, 1972). Už dvi pirmąsias „Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940“ dalis paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija.  Memuarinė literatūra buvo labai įtaigi, susilaukė didelio pasisekimo skaitytojų tarpe. Literatūros kritikai pripažino, kad atsiminimai – reikšmingiausi jo kūryboje. A. Nyka-Niliūnas rašė: „<...> atsiminimuose Vaitkus padarė neįtikėtinai didelę pažangą, tarsi atrasdamas save. Kai kurie šių atsiminimų gabalai (epizodai apie Maironį, Jakštą) priklauso prie geriausių žanro pavyzdžių visoje mūsų memuarinėje literatūroje“ (Lietuvių egzodo literatūra. 1997, p. 31).

Profesorius išvertė P. Chaignono „Meditacijos, arba Dvasiški mąstymai“ (kn. 1–5, 1929– 1936), Aurelijaus Augustino „Išpažinimus“ (1933, 2001), kitų religinių tekstų, operų libretų.

M. Vaitkus literatūros, religijos, politikos, visuomenės klausimais rašė periodiniuose leidiniuose: „Vienybė“, „Draugija“, „Viltis“, „Vaivorykštė“, „Vadovas“, „Lietuva“, „Židinys“, „Pradai“, „Žygiai“, „Naujoji Romuva“, „Margutis“, „Aidai“, „Draugas“ ir kt.

M. Vaitkus ir Palanga

Dvylikametis Mykolas pirmąkart pamatė Palangą 1895 m., kai tėvas atvežė jį stoti į Palangos progimnaziją. Pamilo jis šį mažą miestelį prie jūros: čia mokėsi, gyveno, vėliau beveik kasmet iki išvykimo į užsienį vasarodavo, todėl Palanga jam buvo „antra tėviškėlė“. Mykolo tėvas, kad galėtų leisti sūnų į progimnaziją, laikinai apsigyveno Palangoje, per žiemą nuomojo kambarį mokiniams, o vasarą – poilsiautojams.

Praėjus 65 metams po to, kai pirmą kartą atvažiavo į Palangą, M. Vaitkus parašė atsiminimus apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kurortą. Jis detaliai aprašė „nuošaliąją mažąją Palangą“: „senutę medinę bažnytėlę“, „dviaukščius progimnazijos rūmus“, „šelmytę mergiotę Rąžę“, „Birutės koplyčią“, „garsųjį tiltą, toli toli išsikišusį į jūrą“, „mielą senąjį parką“, „devynias galybes svečių“, „dailųjį kurhauzą“, „šaunias vasarines vilas“, „naująją puikiąją gotinio stiliaus bažnyčią“, „anuometinius įžymesniuosius Palangos asmenis“ ir kita. Skaitydami M. Vaitkaus atsiminimus (Su Minija į Baltiją. 1962), sužinome apie parapijai vadovavusius  klebonus, progimnazijos kapelionus, mokslo įstaigos vadovus, mokytojus, dėstomas disciplinas bei mokslo draugus. M. Vaitkus dar meldėsi senojoje bažnytėlėje ir stebėjo naujosios statybą, matė, kaip kilo grafų Tiškevičių rūmai, buvo suformuotas parkas, įrengti tvenkiniai... ir patyrė lietuviškos spaudos draudimą. Tai vieni išsamiausių atsiminimų apie XIX–XX a. sandūros Palangą.

Baigęs Palangos progimnaziją 1899 m., vaikinukas mokslą tęsė Liepojos gimnazijoje. Netikėtai Gargžduose mirė mama. Tėvui apgyvendinimo verslas Palangoje pasirodė pelningas. Norėdamas išlaikyti šeimą, jis išsinuomojo didesnę namų valdą arčiau jūros ir iki 1903 metų vasaros laikė progimnazistų bendrabutį, o vasarą „leido kompelninkus“. Mykolas atostogauti grįždavo į Palangą pas tėvą. Uždarbiaudavo, mokydamas kitus vaikus, o laisvalaikiu mėgavosi saule, jūra, parku ir muzika. Atsiminimuose M. Vaitkus su nostalgija prisimena atostogas kurorte: „Palanga, Palanga, švarioji, gaivioji, jūros bučiuojama, gintarais pabarstoma, sūriu vėjeliu kvėpuojanti, plačia laisve viską supanti... / Ir visa būtybe pasinėriau į tą vėsią, gaivią, džiugią laisvę“ (Baltijos gražuolė.1963, p. 286).

Ne veltui buvo sakoma, kad tarpukaryje Palanga sezono metu tapdavo vasaros sostine. Čia suvažiuodavo ir daug įžymių žmonių. M. Vaitkaus atsiminimai (Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940.1969, d. 3, p. 43–48)  nukelia į 1924 metų Palangą, „Anapilio“ vilą, kuri priklausė Lietuvos ūkio bankui, kurio pagrindiniai akcininkai buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Tarp vilos svečių – vienas aktyviausių tarpukario Lietuvos politikų – Leonas Bistras; Lietuvos valstybės veikėjas, pedagogas, gydytojas Kazimieras Jokantas; kunigas, rašytojas, politikas Antanas Šmulkštys; poetas, prozininkas, literatūros kritikas, kultūros veikėjas Vincas Mykolaitis-Putinas ir trumpam užsukęs kunigas, poetas, profesorius Maironis...

M. Vaitkus bičiuliavosi su dvasininku, poetu Maironiu. Suprasdamas, kad dainius – neeilinis žmogus, nepraleido galimybių bendrauti, artimiau susipažinti su jo pažiūromis, kūryba. Susitikimus su Maironiu M. Vaitkus perpasakojo atsiminimuose. Maironis vasaromis dažnai lankydavosi Palangoje. Atostogas čia praleisdavo ir M. Vaitkus. Dvasiškiai dažniausiai apsistodavo Palangos klebonijoje pas kleboną prelatą Juozapą Šniukštą. M. Vaitkus detaliai aprašė atostogaujančius svečius. Šeimininkas klebonas J. Šniukšta savo vietą gale stalo iš pagarbos užleisdavo  Maironiui. Šalia poeto buvo sodinami vyresni, garbingi svečiai – Švėkšnos klebonas kanauninkas J. Maciejauskas, Mintaujos klebonas K. Jasėnas. M. Vaitkus aprašė, kokia apranga apsivilkus priderėjo ateiti prie pietų stalo, koks maistas buvo patiekiamas. Atsiminimų autorius užfiksavo, kokia buvo Maironio dienotvarkė, kaip žymusis poetas bendravo su kolegomis dvasiškiais ar su paprastais žmonėmis, jaunimu. 1952 m. „Aidų“ žurnale  paskelbta M. Vaitkaus memuarinė apybraiža apie Maironį (Viena diena su Maironiu Palangoje. Aidai, 1952, nr. 5, p. 201–209). Palangai M. Vaitkaus memuarai neįkainojami.

1925 m. atostogaudamas Palangoje, M. Vaitkus pradėjo rašyti „Tvano“ apysaką. Poetas paliko ir su Palanga susijusių eilėraščių, vienas iš jų – „Ant Birutės kalno“.

Atsiminimų knygoje (Keturi ganytojai. 1960, p. 52–55) M. Vaitkus pasakoja, kaip Palangoje, vasaros atostogų metu, būdamas dar labai jaunas, bendraudavo su kanauninku profesoriumi Prancišku Karevičiumi, vėliau tapusiu Žemaičių vyskupijos vyskupu. Ypač nusistebėjo, pamatęs kunigą pirmą kartą 1896 m., atsiraitojusį rankoves ir dalgiu bepjaunantį Palangos klebonijos sode žolę.

M. Vaitkus bendravo su poete S. Nėrimi. 1934 m. jis apsilankė pas Palangoje atostogavusį Lietuvos Respublikos prezidentą A. Smetoną ir paprašė, kad šis sutiktų leisti S. Nėriai mokytojauti Panevėžio mergaičių gimnazijoje, asmeniškai pažadėdamas, kad poetė daugiau nesivels į politiką. Mat, po perėjimo į komunistinę stovyklą, poetė buvo smerkiama, niekur negalėjo įsidarbinti. M. Vaikui laidavus už poetę, ji gavo pedagogės darbą Panevėžyje.

Išeivijoje kanauninkas labai ilgėjosi Lietuvos, kurios taip ir nebepamatė: „Ir stvėrė užu širdies toks ilgesys... Skristi tenai, ton Tėvynėn, ton brangiojon! Skristi bent mintim... Aplankyti tas gyventąsias vietas, tokias mielas, tokias gražias...“ (Su Minija į Baltiją. 1962).

Naudota literatūra:

Vaitkus Mykolas. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 110–111. ISBN 978-609-95578-0-9.      

Vaitkus Mykolas. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, t. 32, p. 500–503.

VAITKUS, MYKOLAS. [Vietoj autobiografijos]. Iš: Egzodo rašytojai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 783–794. ISBN 9986-413-37-0.

VAREIKIENĖ, Aldona. Mykolas Vaitkus – primirštas didžios sielos poetas ir žmogus. Žemaičių saulutė, 2005, vasario 11, p. 7–8.