Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Vaitkus Mykolas (1883 10 27 – 1973 05 20)

Vaitkus Mykolas (1883 10 27 – 1973 05 20)

Vaitkus Mykolas

   Kunigas kanauninkas, poetas, rašytojas, dramaturgas, vertėjas, redaktorius, publicistas, kultūros ir visuomenės veikėjas, pedagogas, profesorius

Mykolas Vaitkus gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose. Mokėsi Gargždų pradžios mokykloje (1892–1895), Palangos progimnazijoje (1895–1899). Mykolo tėvas, kad galėtų leisti sūnų į progimnaziją, laikinai apsigyveno Palangoje, per žiemą nuomojo kambarį mokiniams, o vasarą – poilsiautojams. Vaikinukas per vasaros atostogas versdavosi privačiomis pamokomis.  Mokėsi Liepojos gimnazijoje (1899–1903). 1903 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje jis tvarkė retų knygų ir rankraščių biblioteką. Po pirmo kurso buvo perkeltas į trečią kursą. Seminariją baigė1906 m. Vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje (1906–1908), Insbruko (Austrija)  universiteto Teologijos fakultete (1908–1909). 1909 m. įšventintas kunigu.

Iki 1913 m. vikaravo Telšių katedroje ir ėjo kelių mokyklų kapeliono pareigas. Persikėlęs į Kauną, kunigavo  Kauno arkikatedroje bazilikoje. Dirbo Kauno katalikiškų laikraščių redakcijose. 1913–1914 m. su kunigu J.Skvirecku redagavo kunigams skirtą žurnalą „Bažnytinė apžvalga”.

Pirmojo pasaulinio karo metu išvyko į Smolenską, kunigavo, 1918 m. grįžo į Kauną, dirbo šv. Kazimiero draugijos reikalų vedėju ir leidinių redaktoriumi,  draugijos pirmininku (1938–1940). 1919–1925 m. šv. Kazimiero draugijoje redagavo kunigams skirtą laikraštį „Ganytojas” ir populiarų mėnesinį liaudies laikraštį „Žvaigždę”. Tuo pat metu dėstė Kauno meno mokykloje (1929–1940), profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje (1936–1944). 1938 m. buvo pakeltas Kauno Metropolijos kapitulos garbės kanauninku.

M. Vaikus dažnai atostogaudavo Palangoje, jam Palanga buvo tarsi antra tėviškė.

Antrojo pasaulinio karo metais (1944) pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje, Vokietijoje, 1951 m. gavo leidimą atvykti į JAV.

M. Vaitkaus kūryba įvairi: poezija, drama, beletristika, satyra, vertimai (iš vokiečių, prancūzų kalbų). Literatūroje daugiausia žinomas kaip lyrinis poetas. Išleido poezijos rinkinius „Margumynai” (1911), „Šviesūs krislai” (1913), „Liepsnelės” (1921), „Nušvitusi dulkė” (1933), „Vienatvėje” (1952), „Aukso ruduo” (1955), „Nuošaliu taku” (1956), „Alfa ir omega” (1963), „Šerkšno sidabras” (1965), „Dienoraštis” (1966); poemas „Laimė” (1911), „Genijus ir meilė” (1912), „Upytė” (1914), „Brėkšta” (1919); psichologinį romaną bibline tema „Tvanas” (d. 1–2, 1927, 1954), autobiografinius romanus apie spaudos draudimo laikotarpį „Auštant” (d. 1–2, 1939), „Rytmečio žygiai” (1944), romaną „Iš įvairių pasaulių” (1929). Parašė keletą dramos veikalų: „Žvaigždės duktė”, (1924), „Vilnius mūsų” (1930), „Žaibas ir mergaitė” (1936).  Drama „Žvaigždės duktė” Valstybinio teatro dramos veikalų konkurse pelnė pirmąją premiją, bet nebuvo pastatyta teatro scenoje. Parašė satyrą „Rakšties Rakštys", atsiminimus: „Mistiniame sode” (1957), „Keturi ganytojai” (1960), „Su Minija į Baltiją” (1962), „Baltijos gražuolė” (1963), „Šiaurės žvaigždė” (1965), „Per giedrą ir audrą” (1965),  „Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940” (t. 1–3, 1968–1969), „Milžinų rungtynėse” (1972). Atsiminimuose jis  rašo ir apie senąją Palangą, mokslą  progimnazijoje, sutiktus žymius žmones ir kt. Memuaristinė literatūra buvo labai įtaigi, susilaukė didelio pasisekimo skaitytojų tarpe.

Profesorius išvertė P. Chaignono „Meditacijos, arba Dvasiški mąstymai” (kn. 1–5, 1929– 1936), Aurelijaus Augustino „Išpažinimus” (1933, 2001), kitų religinių tekstų, operų libretų.

M. Vaitkus literatūros, religijos, politikos, visuomenės klausimais rašė periodiniuose leidiniuose: „Vienybė”, „Draugija”, „Viltis”, „Vaivorykštė”, „Vadovas”, „Lietuva”, „Židinys”, „Pradai”, „Žygiai”, „Naujoji Romuva”, „Margutis”, „Aidai”, „Draugas” ir kt.

Kunigas dalyvavo lietuvių kultūrinių ir religinių organizacijų veikloje. M. Vaitkus buvo šv. Kazimiero draugijos, „Saulės” draugijos, Ateitininkų, Katalikų Mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje, Politinių ir socialinių mokslų akademijos ir kitų draugijų narys ar garbės narys, Maltos ordino riteris, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius.

Kunigas M. Vaitkus buvo eruditas, elegantiškas, paslaugus, dvasingas, humanistas, optimistas. M.Vaitkus mėgo bendrauti, turėjo daug pažįstamų ir draugų: prelatą A. Jakštą-Dambrauską, Maironį, Vaižgantą, S. Nėrį. Jis kukliai, sąžiningai, kruopščiai ir labai daug dirbo savo tautai.

M. Vaitkus mirė 1973 m. gegužės 20 d. Providence (Rod Ailando valstija, JAV). Palaidotas Putnamo kapinėse. Antkapiniam paminkle užrašyta: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė...“

Nuotrauka iš: Lietuvos albumas. 2-as (fotogr.) leidimas. Kaunas: Spindulys, 1990, p. 257.

Naudota literatūra:

  • LUKAUSKAITĖ, Audra. Mykolas Vaitkus ir jo Palangos atsiminimai. Vakarinė Palanga, 1998, gegužės 23, p. 6.
  • Vaitkus Mykolas. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 110–111. ISBN 978-609-95578-0-9.         
  • Vaitkus Mykolas. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, t. 32, p. 500–503.
  • Vaitkus Mykolas. Iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, t. 24, p. 544.
  • VAREIKIENĖ, Aldona. Mykolas Vaitkus – primirštas didžios sielos poetas ir žmogus. Žemaičių saulutė, 2005, vasario 11, p. 7–8.