Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Šimoliūnas Jonas (1878 05 21 – 1965 02 11)

Šimoliūnas Jonas (1878 05 21 – 1965 02 11)

Simoliunas Jonas

   Statybos ir hidrotechnikos inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas, dėstytojas, profesorius

J. Šimoliūnas gimė 1878 m. gegužės 21 d. Jusėnų kaime (Daujėnų valsčius, Panevėžio apskritis). 1894 m. jis baigė Joniškėlio dviklasę mokyklą, 1900 m. – Rygos Petro Didžiojo realinę gimnaziją, 1909 m. – Rygos politechnikos instituto Statybos fakultetą, įgijo statybos ir hidrotechnikos inžinieriaus kvalifikaciją.

1902 m. buvo vienas iš draugijos „Viltis“ steigėjų ir ilgametis pirmininkas. 1906–1912 m. dirbo Peterburgo miesto, vėliau – Rusijos karinių objektų statybose. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, buvo karo inžinierius Suomijoje. Helsinkyje organizavo Lietuvių draugiją. 1918 m. jis vadovavo Lietuvių evakuacijos komitetui.

1918 m. inžinierius grįžo į Lietuvą. Pirmajame (Augustino Voldemaro) ministrų kabinete nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1918 m. gruodžio 26 d. dirbo Susisiekimo ministerijos valdytoju. Martynui Yčui išvykus į užsienį, ėjo jo pareigas. J. Šimoliūnui pavedama organizuoti geležinkelių, plentų, vandens kelių, uostų, telefono-telegrafo valdybas. Antrajame (Mykolo Sleževičiaus) ministrų kabinete nuo 1918 m. gruodžio 26 d. iki 1919 m. kovo 5 d. buvo Susisiekimo ministerijos laikinasis viceministras ir tos ministerijos valdytojas, faktiškai vadovavo ministerijai, nes ministras nebuvo paskirtas. Trečiajame (Prano Dovydaičio)  ministrų kabinete nuo 1919 m. kovo 12 d. iki 1919 m. balandžio 12 d. buvo Susisiekimo ministerijos valdytojas arba faktiškasis ministras.

1920–1922 m. jis buvo Lietuvos Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėjas, dėstytojas.  J. Šimoliūnas taip pat buvo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), Statybos (1922–1930), Kelių (1930–1940), Trobesių konstrukcijų (1941–1944) katedrų  vedėjas, profesorius (1936). Jis dėstė kelių, hidrotechnikos įrengimų, tiltų, uostų statybos disciplinas, rūpinosi jaunų dėstytojų rengimu, kūrė lietuvišką techninę terminologiją.

1924–1936 m. J. Šimoliūnas dirbo Susisiekimo ministerijos vyriausiuoju inspektoriumi ir kartu Klaipėdos uosto darbų valdybos viršininku (iki 1933 m.).

1924 m. inžinierius komandiruotas į Vokietiją, Daniją susipažinti su kelių tiesimo ir uostų statybos darbais.

Nuo 1925 m. spalio 10 d. iki 1930 m. gegužės mėn. 5 d. inžinierius buvo  Šventosios uosto statybos viršininkas, vadovavo Juodkrantės bei Nidos žvejų uostų perstatymui. Sudaryta Šventosios uosto statybos komisija prie Plentų ir vandens kelių valdybos. Į šios komisijos sudėtį įėjo: valdybos direktorius inžinierius J. Šimoliūnas, inspektorius inžinierius Kurganavičius, statybos viršininkas inžinierius Vysockis, Valstybės kontrolės susisiekimo revizijos departamento direktorius inžinierius Stanaitis. Oficiali uosto darbų pradžia įvyko 1925 m. balandžio 28 d., dalyvaujant ministrui pirmininkui V. Petruliui ir gyventojams. Pradėti statyti molai, pastatyti sandėliai, meteorologijos stotis, vandens matavimo punktas, laikinasis tiltas per Šventosios upę. 1927 m. statomos krantinės, stiprinamos molo šaknys, sprendžiamas uosto žemių klausimas, apkalami molų poliai, gilinamas dugnas, tiesiamas kelias iki uosto. Inžinierius daug dėmesio skyrė pajūrio kopų apsaugai. Kopos buvo žemos, duobėtos, ardomos vėjo, išplaunamos bangų, o smėlis verčiamas tai į upę, tai į uostą tarp molų, tuo daroma daug žalos uostui. Kopas nutarta tam tikra tvarka apsodinti raudonaisiais karklais, kurie želia, šakojasi, sulaiko smėlį ir augina kopas.

1928–1932 ir 1934–1935 m. J. Šimolūnas vadovavo Klaipėdos uosto statybos darbams.

Inžinierius aktyviai dirbo visuomeninėse organizacijose: suorganizavo pirmąjį jachtklubą ir buvo jo vadovu (1919), vienas iš Jūros dienų organizatorių, vadovavo Lietuvos technikų draugijai, Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai (1949–1960), vėliau buvo šios sąjungos ir Šaulių sąjungos garbės narys. J. Šimoliūnas buvo Lietuvių-suomių, Lietuvių-švedų, Lietuvai pagražinti draugijų narys, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pareigūnas.

Profesorius parengė paskaitų kursą Statyba, t. 1-4, (1937–1943); parašė knygas: Danijos  sauskeliai ir jų su mūsų keliais palyginimas (1929); Šventosios uostas: istorija, ekonominė reikšmė, uosto statyba (1933); Klaipėdos uostas, d. 1 (1939), Baukonstruktionslehre (1947, vok. k.) ir kt.

1944 m. profesorius pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. –  Miuncheno UNRRA universiteto profesorius, Statybos katedros vedėjas. 1950 m. jis išvyko į JAV.

J. Šimoliūnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio  (1928), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1936) ordinais.

Profesorius mirė 1965 m. vasario 11 d. Racine (Viskonsino v-ja, JAV).

Nuotrauka iš Lietuvos albumas. Kaunas: Spindulys, 1990, p. 63.

Naudota literatūra:

  • LUKAUSKAITĖ, Audra. Jonas Šimoliūnas ir jo knyga „Šventosios uostas“. Vakarinė Palanga, 1998, gegužės 20, p. 6.
  • Šimoliūnas Jonas. Iš Klaipėda. Kraštiečiai. Kaunas: JJJ leidyba, 2012, p. 109-110. ISBN 978-609-95447-0-0.
  • Šimoliūnas Jonas. Iš Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 97-98. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • IZBICKAS, V. Šimoliūnas Jonas. Iš Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 533-535.
  • ŠIMOLIŪNAS, Jonas. Šventosios uostas. Kaunas, 1933. 180 p.
  • VIDUGIRIS, Linas. Šimoliūnas Jonas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, t. 23, p. 192. ISBN 978-5-420-01723-4.