Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Povilaitis Stasys (1947 01 15 – 2015 10 06)

Povilaitis Stasys (1947 01 15 – 2015 10 06)

Povilaitis Stasys

   Estrados dainininkas                                                                           

S. Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Jau darželyje išryškėjo jo muzikiniai gabumai. Vaikystėje lankė Kauno prosąjungų rūmų, vėliau – Kauno radiofono berniukų chorus. Mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje (1954-1961), muzikos mokykloje. Mama viena augino sūnų, todėl Stasio vaikystė nebuvo labai linksma ir soti. Nuo mažens  jis išmoko pats užsidirbti pramogoms.

1961 m. S. Povilaičio mama  persikėlė gyventi į Palangą. Stasys mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje. Tuo metu Palangos kultūros namuose grojo estradinis ansamblis, kuriame ėmė dainuoti Stasys. Po kiek laiko jauni, gabūs  orkestro muzikantai (Stasys Povilaitis, Viktoras Malinauskas, Alfredas Macius) įkūrė savo estrados ansamblį, grodavo lauko šokių aikštelėje, „Birutės“ naktiniame bare, „Jūros“ restorane. Baigęs aštuonias klases, S. Povilaitis perėjo mokytis į vakarinę mokyklą, įsidarbino Palangos statybos valdyboje darbininku (1962–1965). Į kūrybinę stovyklą Palangon atvykęs kompozitorius Mikas Vaitkevičius išgirdo S. Povilaitį dainuojant. Nuo tada prasidėjo S. Povilaičio ir M. Vaitkevičiaus kūrybinis bendradarbiavimas.

 S. Povilaitis vidurinę mokyklą baigė 1965 m. ir įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas) žurnalistikos specialybę. Kelis universiteto kursus S. Povilaitis baigė stacionare, po to perėjo į neakivaizdinį skyrių. Koncertai, gastrolės trukdė mokslui, todėl studijos užsitęsė net vienuolika metų.

M. Vaitkevičius vadovavo estradiniam ansambliui „Ritmas“. Šiame ansamblyje Stasys Povilaitis dainavo penketą metų, dalyvavo daugelyje konkursų, kuriuose dažnai iškovojo prizines vietas. Karjerą pradėjęs mėgėjiškoje scenoje, nuo 1970 m. jaunasis dainininkas koncertuoja  Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansambliuose: „Nemuno žiburiuose“ (vadovas Liudas Šaltenis); nuo 1973 m. – „Nerijoje“ (vadovai Romualdas Bieliauskas (1972–1979), Stanislovas Čiapas (1979–1989)). „Nerijoje“ dainininkas koncertavo iki 1984 m., tik 1976 m. buvo perėjęs į Miko Suraučiaus ansamblį, bet vėl grįžo į „Neriją“. Sovietiniais laikais  estradinis ansamblis „Nerija“ buvo lyg popmuzikos etalonas. Ansamblio programos „Per Klausučių ūlytėlę“, „Užtraukim, vyrai, dainą“, „Dainų nupinsim pynę“, „Ir mažiems, ir dideliems“, „Daina dainą veja“ buvo labai populiarios. „Nerija“ koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų sąjungos respublikose, užsienyje: Lenkijoje, buvusiose VDR, Čekoslovakijoje ir kt. „Nerijos“ koncertus transliavo Maskvos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), Rygos, Kijevo, Vilniaus televizijos.

 S. Povilaitis su pasisekimu koncertavo tradiciniuose Palangos estradinės muzikos festivaliuose (rengiami nuo 1972 m., nuo 1979 m. suteiktas pavadinimas „Baltijos jaunystė“). S. Povilaitis pripažintas festivalio „Baltijos jaunystė-79“ geriausiu dainininku. Koncertuoti Palangoje S. Povilaičiui būdavo šventė. Palangos estradinės muzikos festivaliai tapo lyg visų metų kūrybinė ataskaita. Koncertus tiesiogiai transliuodavo radijas, salės būdavo perpildytos.

S. Povilaitis dainavo „Lietuvos“ viešbučio varjetė, buvo Vilniaus estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijimo solistas (1984–1987), koncertinės organizacijos „Tonas“ estrados artistas, nuo 1988 m. rengė autorines programas ir koncertavo Lietuvoje bei įvairiose užsienio šalyse: Airijoje, Anglijoje, JAV, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt. Stasys Povilaitis – daugelio dainų tekstų autorius, įvairių televizijos laidų dalyvis.

Kai nuo 1988 m. Palangoje atsirado galimybė statytis individualius namus, S. Povilaičio šeima mamos ir patėvio sklype ėmė statytis namą, kurį užbaigė tik po šešerių metų. Nuo tada Povilaičių šeima atvykdavo į Palangą gyventi ir vystyti savo verslo – nuomodavo kambarius poilsiautojams. Dainininkas labai mėgo Palangą, gyvendavo kurorte nuo pavasario iki rudens. Dievino gamtą, jūrą, pušis. „Jūra man teikia dvasinę naudą,  suteikia sveikatos“, – buvo įsitikinęs S. Povilaitis. Ypač  mėgo rugsėjus vienas praleisti Palangoje – miestas ištuštėja, ramu, niekas netrukdo susikaupti, kurti. Stasys Povilaitis sakydavo: „mano galva – Vilniuje, širdis – Kaune, o siela – Palangoje“. Dainininko penkiasdešimtmečio profesionalioje scenoje jubiliejinių  koncertų turas 2013 m. neaplenkė Palangos – miesto, kur prasidėjo dainininko S. Povilaičio karjera.

Dainininkas išleido 20 solinių albumų: „Dainuoja Stasys Povilaitis“ (1974), „Po dvidešimties metų“ (1991), „Sudeginti tiltai“ (1993), „Švieski man vėl“, „Pabūkim laimingi“, „Sveikas, dainininke“  (1995), „Aidi, aidi“, „Sugrįžimas“ (1996), „Laimės vainikas“, „Sena plokštelė“ (1997), „Nesakau“ (1998), „Sapnų šaly“ (1999), „Auksiniai praėjusio šimtmečio šlageriai“ (2001), „Kai uždainuoja“ (2002), „Be problemų“ (2003), „Geriau mylėt...“ (2006) „Nesukim sau galvos“ (2012). Su grupe „Rebelheart“ dainininkas išleido albumus „Prie mažo namelio“ (2002) ir „Dar po vieną“ (2004). Paskutinis S. Povilaičio išleistas solinis albumas – „Auksiniai praėjusio šimtmečio šlageriai“ (2013).

Dainininkas – Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatas (1967), konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantas (1968), konkurso „Lenkų daina“ laureatas (1970). S. Povilaitis apdovanotas Antano Šabaniausko premija (1991), Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“  premija (1993), „Bravo“ premija „Už nuopelnus muzikai“ (1997), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1997). Jis – Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2007), gavo M.A.M.A. apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos muzikai (2013), medalį „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (2013).

Dainininkas buvo vadinamas lietuviškuoju Franku Sinatra, lietuvių estrados legenda, šlagerių karaliumi, neblėstančia Lietuvos estrados žvaigžde, estrados grandu.  Stasio Povilaičio šlagerius mėgo ir seni, ir jauni klausytojai. Jis – bene vienintelis pramoginės muzikos atstovas, į kurį buvo kreipiamasi „maestro“. Ne vieną dainininko atliekamą kūrinį yra perdainavę kiti šalies atlikėjai.

2015 m. liepos 6 d. Palangoje vyko renginys „Tautiška giesmė aplink pasaulį-2015“, skirtas Valstybės dienai paminėti, kurio metu dainavo ir S. Povilaitis. Tai buvo jo paskutinis pasirodymas. S. Povilaitis mirė 2015 m. spalio 6 d., palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Nuotrauka iš ŠALTENIS, Liudas. Mūza su mikrofonu. Vilnius: Mintis, 1983. 96, [63] p.

Naudota literatūra:

  • BENIUŠIENĖ, Irena. Stasys Povilaitis: „Dainininkas yra palytėtas. Jo nenukalsi  „žvaigždžių kalvėje“.  Pajūrio naujienos, 2007, liepos 13, priedas „Smiltys“, p. 1-2.
  • GRAJAUSKIENĖ, Livija. Stasys Povilaitis: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos  ir jūros“. Palangos tiltas, 2012, lapkričio 30, p. 8, 15.
  • GRAJAUSKIENĖ, Livija. Stasys Povilaitis: nuo pirmojo 4 rublių honoraro „Birutėje“  praėjo jau 50 metų. Palangos tiltas, 2013, liepos 16, p. 3.
  • KARAŠKA, Arvydas. Povilaitis Stasys. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 18, p. 663-664. ISBN 978-420-01683-1.
  • PAKALKIENĖ, Rasa. Scenos džentelmenas S. Povilaitis. Lietuvos žinios, 2013, sausio 19, p. 23.
  • Povilaitis Stasys. Iš Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 240-241. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • POVILAITIS, Stasys. S. Povilaičio priesakas sau: Stasiuk, dar pavaryk: [pokalbis]. Kalbėjosi Darius Sėlenis. Kauno diena, 2013, vasario 23, p. 17, 20.
  • POVILAITIS, Stasys. Povilaitis niekada nepavargsta: [pokalbis]. Kalbėjosi Rasa Pakalkienė. Lietuvos žinios, 2007, sausio 20, p. 17.
  • POVILAITIS, Stasys. Stasys Povilaitis palieka Palangą: [pokalbis]. Kalbėjosi Kristina Kanišauskaitė. Palangos tiltas, 2003, spalio 11, p. 1, 3.
  • ŠALTENIS, Liudas. Mūza su mikrofonu. Vilnius: Mintis,1983, p. 25-28, 47-48.