Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Vireliūnas Antanas (1887 06 20 – 1925 07 23)

Vireliūnas Antanas (1887 06 20 – 1925 07 23)

Vireliunas Antanas

   Pedagogas, gamtininkas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis,

kraštotyrininkas, kalbininkas

A. Vireliūnas gimė 1887  m. birželio 20 d. Vėžionyse (Kupiškio valsčius, Panevėžio apskritis), pradinę mokyklą baigė Kupiškyje. 1902 m. vyresnysis brolis išvežė jį privačiai mokytis į Mintaują (Jelgavą), kur jis dalyvavo slaptame lietuvių moksleivių ratelyje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1908 m. A. Vireliūnas  įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Lietuvių kalbą jam dėstė J. Jablonskis. Keletas moksleivių rinkdavosi J. Jablonskio bute privačiai mokytis lietuvių kalbos. Mokiniai, prižiūrimi J. Jablonskio, vertė į lietuvių kalbą knygutes gamtos, istorijos klausimais, drauge su kitais vertė „Visuomenės įnamius“, susidomėjo lietuvių kalbos klausimais. 1910 m. A. Vireliūnas baigė mokytojų seminariją.

Iki Pirmojo pasaulinio karo A. Vireliūnas mokytojavo Sereikiuose (Šiaulių raj.), Tveruose (Plungės raj.). Mėgo keliauti pėsčiomis ir dviračiu, domėjosi kraštu ir žmonių gyvenimu, papročiais, užrašinėjo tautosaką.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo mobilizuotas darbams, o vėliau pateko į nelaisvę, iš kurios pasisekė pabėgti. Grįžęs į Kauną, svetima pavarde mokytojavo pradinėje mokykloje.

A. Vireliūnas buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Kadangi nebuvo geografijos mokytojo, jis apsiėmė dėstyti ir šią discipliną. Jis labai uoliai studijavo, gilinosi į savo dėstomus dalykus, per kelerius metus tapo mokslinės geografijos pradininku Lietuvoje, sukūrė savitą mokymo metodiką, kurios esmė – pradėti mokymą nuo artimiausios mokiniui aplinkos pažinimo, istorijos, kultūros, tradicijų studijavimo. Kraštotyrinio darbo principą jis laikė visų mokomųjų dalykų pagrindu. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, A. Vireliūnas pasinėrė į lietuviškos pradžios mokyklos kūrimą. Jis dažnai lankėsi Kauno knygynuose, ieškodamas jį dominančios naujausios informacijos įvairiais klausimais. A. Vireliūnas parengė mokyklai geografinius atlasus, rūpinosi geografijos mokymo metodika. 1924 m. vasarą tais klausimais skaitė paskaitas Šiaulių ir Palangos mokytojų kursuose. Parašė geografijos vadovėlių pradinei ir vidurinei mokykloms, geografijos populiarinimo knygą „Mūsų kalbos ugdymas“, metodiką pradinei mokyklai „Kaip mokyti kraštotyros“.

1919 m. A. Vireliūnas buvo pakviestas dirbti Švietimo ministerijoje, kur buvo paskirtas Knygų leidimo komisijos nariu, o nuo 1920 m. dar ir Pradinių mokyklų skyriaus vedėju. Tuo pat metu jis redagavo pedagoginį žurnalą „Švietimo darbas“. A. Vireliūnas buvo išsiųstas į Švediją pasisemti patirties, susipažinti su tenykščiu darbu pradinėse mokyklose. Paskelbė daug straipsnių apie užsienio šalių liaudies švietimą. Švietimo ministerijoje A. Vireliūnas darbavosi iki 1923 m. rudens. Už ministro L. Bistro kritikavimą spaudoje iš Švietimo ministerijos jis buvo atleistas.

1921 m. vasarą A. Vireliūnas buvo mokytojų kursų darbų tikrinimo komisijos pirmininkas. 1922 m. sausio-balandžio mėn. dėstė gimtąją kalbą Latvijos švietimo ministerijos surengtuose lietuvių kalbos mokytojų kursuose, Vasario 16-ąją Rygos pirmojoje lietuviškoje pagrindinėje mokykloje skaitė paskaitą. Tų pačių metų pabaigoje  Rygoje jis vedė Emiliją Kairytę.

1924 m. kartu su A. Kniukšta jis įsteigė knygų leidimo bendrovę „Sakalas“, sekančiais metais kartu su kitais įsteigė Lietuvių kalbos draugiją. 1925 m. paskirtas Terminologijos komisijon, išrenkamas jos sekretoriumi, nuolat per spaudą informavo visuomenę apie šios komisijos darbą. Terminologijos komisijoje jis kartu dirbo su kalbininku K. Būga, kuris buvo geras jo bičiulis. Nesutapus nuomonėms su bendradarbiais dėl tarptautinių terminų, iš komisijos darbo jis pasitraukė. Nuo 1925 m. A. Vireliūnas redagavo „Mūsų kalbą“.

Nuo 1906 m. A. Vireliūnas bendradarbiavo leidiniuose: „Lietuvos ūkininkas“, „Mokytojas“, „Lietuva“, „Švietimo darbas“, „Lietuvos mokykla“, „Kosmos“ ir kt., pasirašinėjo pavarde ir įvairiais slapyvardžiais. Rašė mokyklų, jaunimo auklėjimo, kraštotyros, kalbos, lietuvių literatūros klausimais, nagrinėjo lietuvių kalbos terminijos dalykus. A. Vireliūnas buvo lietuvių kalbos grynintojas. Jis norėjo visus tarptautinius žodžius keisti savais, lietuviškais terminais. Jo sukurtų terminų nemažai pateko į bendrinę kalbą. A. Vireliūno ir jo mokytojo J. Jablonskio nuomonės naujų terminų sudarymo atžvilgiu skyrėsi.  A. Vireliūnas kantriai, argumentuotai gynė savo nuomonę, įrodinėjo, kad mes, lietuviai, turėdami tokią turtingą kalbą, galime nevartoti tarptautinių žodžių. 1925 m. savo pažiūras kalbos klausimais A. Vireliūnas išdėstė „Švietimo darbe“. Jo skirtinga nuomonė į tuo metu vartojamą rašybą buvo priežastis Švietimo ministrui K. Jokantui jį iš „Švietimo darbo“ redakcijos atleisti.

A. Vireliūnas sugebėjo gerai išmokti svarbiausias Vakarų Europos tautų kalbas: anglų, vokiečių, prancūzų, švedų, norvegų, kalbėjo lotyniškai, latviškai, esperantiškai, skaitė graikiškai. Žymus pedagogas buvo sukaupęs vertingą biblioteką.

Sutrikus A. Vireliūno sveikatai, jis norėjo važiuoti į užsienį operuotis, bet neturėjo pinigų. Nors sveikata silpo, bet jis dirbo gulėdamas. Po operacijos nuvyko į Palangą atsistatyti, atgauti jėgas, ir čia, rašydamas „Krašto mokslo vadovėlį“, 1925 m. liepos 23 d. netikėtai mirė. Draugai jį palaidojo senosiose Palangos kapinėse. Jo mirties dieną Lietuvos prezidento žmona su draugėmis Palangos gatvėse rinko aukas A. Vireliūno laidotuvėms. Mirusiojo našlė liko su metų sūneliu Algiu ant rankų. Kitą dieną Lietuva atsisveikino su Lietuvos patriotu, kalbininku, pedagogu Antanu Vireliūnu. Kalbą prie jo kapo pasakė prezidentas A. Smetona, kurio iniciatyva rugpjūčio mėn. kūno kultūros mokytojų kursų metu buvo renkamos aukos A. Vireliūno antkapiniam paminklui statyti.

Taigi Palangos žemėje ilsisi žymaus lietuvio, XX a. trečiajame dešimtmetyje gražinusio ir turtinusio gimtąją kalbą, daug padirbėjusio tautos labui, palaikai.

Nuotrauka iš Moksas ir gyvenimas, 1987, nr. 6, p. 14.

Naudota literatūra:

  • KARČIAUSKIENĖ M. Antanas Vireliūnas. Iš Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. 1996, p. 212. ISBN 5-417-00728-5.
  • KUDABA, Česlovas. Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 6, p. 13-15.
  • LAPINSKIENĖ, Lionė. Jis nebuvo diletantas... Gimtasis žodis, 1997, nr. 6, p. 15-19.
  •  LIEKIS, Algimantas. Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas. Vilnius: Mokslotyros institutas, 2004, t. 1, p. 179. ISBN 9986-795-29-X.
  • Vireliūnas Antanas. Iš Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, t. 34, p. 278-279.
  • Vireliūnas Antanas. Iš Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Mintis, 1971, t. 3, p. 793.
  • Vireliūnas Antanas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, t. 25, p. 261. ISBN 978-5-420-01741-8.
  • Vireliūnas Antanas. Iš Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 566. ISBN 9986-776-62-7.
  • ZINKEVIČIUS Z. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslas, 1992, t. 5, p. 318.