Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Šliūpas Jonas (1861 03 06 – 1944 11 06)

Šliūpas Jonas (1861 03 06 – 1944 11 06)

Sliupas jonas    Gydytojas, aušrininkas, žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, liberalas, laisvamanis, redaktorius, leidėjas, mokslinių darbų autorius, istorikas, vertėjas, oratorius, diplomatas, kovotojas už lietuvybę, lietuviškos spaudos atgavimą, pirmasis Palangos miesto burmistras

Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ūkininkų šeimoje. 1873 m. įstojo į Mintaujos vokiečių gimnaziją, kurią baigė 1880 m. Pinigais jį šelpė dėdė klebonas Aloyzas Šliūpavičius, vėliau pragyvenimui užsidirbdavo pats, mokydamas turtingųjų vaikus. Studijavo Maskvos (1880–1882), Petrapilio (1882) universitetuose.

Kilus riaušėms, kartu su kitais studentais suimtas. Kaip sunkiai sergąs ligonis, nebuvo išvežtas į Sibirą, bet nutremtas į Kauno guberniją. Jam leista gyventi tėviškėje su vietos policijos priežiūra. J. Šliūpas slapta perėjo Prūsų sieną ir nuvyko į Šveicariją, kur norėjo studijuoti svetima pavarde. Dėl materialinių priežasčių to padaryti nepavykus, leidėjo M. Jankaus kvietimu 1883 m. išvyko į Bitėnus redaguoti „Aušrą“, prieš tai aplankęs dr. J. Basanavičių Prahoje ir gavęs iš jo nurodymus dėl „Aušros“ leidimo.

1884 m. dėl  veiklos „Aušroje“ J. Šliūpą ėmė persekioti vokiečių žandarai,  liepė išvykti iš šalies. Su M. Jankaus pasu jis išvyksta į Lietuvą. Pasislapstęs Pernaravoje pas dėdę kunigą, Marijampolėje, Varšuvoje, Mintaujoje, gaudomas rusų, per Liepoją išvyko į Palangą. Tarpininkaujant kunigui M. Jurgaičiui, Palangos žvejai 1884 m. jį slapta nugabeno į Klaipėdą. Nukeliavęs iki Hamburgo, vėliau J. Šliūpas pasiekė JAV.

1884–1919 m. J. Šliūpas gyveno Amerikoje. 1885 m. pas jį atvyko sužadėtinė Liudvika Malinauskaitė-Eglė, su kuria jis tuoj susituokė. Amerikoje gimė trys L. ir J. Šliūpų vaikai – Aldona (1886), Keistutis (1888), Hypatija (1893). Jonas Šliūpas baigė Merilendo medicinos mokyklą (1887–1891), gavo gydytojo teises ir medicinos daktaro laipsnį. J. Šliūpas dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą dėl savo lietuviškos veiklos. Gydytojo praktika jis vertėsi daugiausia Pensilvanijoje.

Savo nenuilstama visuomenine veikla dr. J. Šliūpas kovojo prieš Lietuvos pavergėjus, nutautinimą, siekė atgauti spaudą. Jis norėjo ištraukti lietuvius iš skurdo, dėjo pastangas,  kad jie šviestųsi, lavintųsi, būtų ekonomiškai nepriklausomi. Savo tautiečius jis ragino atgimti, veikti, budinti lietuvybę. Drauge su M. Jankumi Tilžėje įkūrė „Apšvietos ir mokslo“ draugiją (1883–1884), JAV įsteigė „Lietuvos mylėtojų draugystę“ (1885–1888), 1886 m. sutelkė lietuvius į „Susivienijimą visų lietuvininkų Amerikoje“, įkūrė „Lietuvių mokslo draugystę“ (1889–1896), „Lietuvių laisvamanių susivienijimą“ (1900–1910). Po 1914 m. lietuviškoji veikla iš dalies tapo diplomatine kova už Lietuvos laisvę.

Be „Aušros“, J. Šliūpas redagavo „Uniją“ (1884–1885), „Lietuviškąjį balsą“ (1885– 1889), „Apšvietą“ (1892–1993), „Naująją gadynę“ (1894–1896), „Laisvąją mintį“ (1910–1915) ir kt. Savo redaguojamus laikraščius kartais pats vienas ir prirašydavo, žadindamas lietuvio tautinį jausmą, skatindamas ekonomiškai pakilti. Jis bendradarbiavo ir kitų redaguojamoje spaudoje, pasirašydamas ir savo pavarde, ir slapyvardžiais. Mūsų kultūros  istorijai yra reikšminga dr. J. Šliūpo publicistika, teoriniai ir kritiniai raštai.  Savo raštus jis leisdavo dažniausiai asmeninėmis  lėšomis. Dr. J. Šliūpas parašė pirmą lietuvių literatūros istoriją – „Lietuviszkieji rasztai ir rasztininkai“ (1890), paskelbė darbų  Lietuvos istorijos, etnografijos, medicinos, teisės, bažnyčios istorijos, tikybos, mitologijos ir kt. klausimais, vertė kitų autorių mokslinius veikalus.

1917 m. jis išvyko į Rusiją su lietuvių veikėjais suderinti JAV lietuvių Lietuvos laisvės siekimų. Tais pat metais dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje. 1919 metais J. Šliūpas Londone organizavo Lietuvos atstovybę ir buvo pirmasis dar viešai Anglijos nepripažintos  Lietuvos atstovas. J. Šliūpas Lietuvos delegacijos sudėtyje vyko į Paryžiaus taikos konferenciją.

1919 m. J. Šliūpas grįžo į Lietuvą ir buvo išsiųstas dirbti Lietuvos pasiuntiniu Latvijai ir Estijai. 1920 m. jis apsigyveno Kaune, po to išvyko į JAV rinkti aukų Lietuvos atstatymui ir investicijų pramonei. 1921 m. grįžo į Lietuvą, nuveikęs didelį darbą. Vėliau buvo paskirtas  Lietuvos banko direktoriumi ir tuo pat metu Biržų gimnazijoje iki 1922 m. dirbo mokytoju. Iš ten persikėlė į Šiaulius, taip pat dirbo mokytoju gimnazijoje.

Dr. J. Šliūpas siekė ir ekonominio savarankiškumo. Jis skatino lietuvius mokytis amatų, prekiauti. Matydamas išeivių skurdą, ypač ligos atvejais, jis steigė lietuvių susivienijimus bei draugijas, kur šalia kitų lietuviškųjų reikalų nepamiršo ir šalpos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, J. Šliūpas steigia eilę akcinių  bendrovių. 1921–1925 m. jis dalyvavo, steigiant Lietuvos garlaivio bendrovę,  Geležinkelio (nuo Biržų iki Šiaulių) statymo bendrovę, Biržų spaustuvę, Titnago spaustuvę, Lietuvos prekybos ir pramonės banką ir kt.

1923–1930 m. Kauno universitete jis dėstė medicinos istoriją, jam suteikti medicinos (1923),  humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų Garbės daktaro vardai.

1928 m., ilgokai sunkiai sirgusi, miršta dr. J. Šliūpo sutuoktinė Liudvika. Žmonos mirtis jam buvo didelė netektis. Ji buvo viena pirmųjų lietuvių moterų literačių, žurnalistė, poetė, J. Šliūpo bendradarbė nuo 1884 m. Amerikoje ji dirbo įmonėse, finansiškai padėjo vyrui leisti laikraščius, rašyti veikalus, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Be žmonos mirties, jį ištiko ir materialinis smūgis – žlugo jo žento M. Yčo Prekybos ir pramonės bankas, kuriame J. Šliūpas turėjo nemažai akcijų. Jis taip pat buvo laidavęs žento vekselius, reikėjo juos išpirkti. J. Šliūpas neteko savo santaupų, atsivežtų iš Amerikos ir įdėtų į įmones. 

Neviltyje ir vienatvėje atsidūrusiam dr. J. Šliūpui paguoda tapo antrosios vedybos 1929 m. rudenį. Jis vedė  jauną palangiškę Grasildą Grauslytę. Kadangi J. Šliūpo vaikai nepritarė šioms vedyboms, J. ir G. Šliūpai išsikėlė iš Kauno ir, nusipirkę sodybą su žemės sklypu,  nuo 1930 m. apsigyveno Palangoje. Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Vytautas.

Įsikūręs kurorte, dr. J. Šliūpas rūpinosi, kad Palanga gautų savivaldos teises. 1932 m. Lietuvos ministrų kabinetas suteikė Palangai antraeilio miesto teises. Tais pačiais  metais buvo išrinkta  pirmoji Palangos miesto taryba, o dr. J. Šliūpas tapo  pirmuoju miesto burmistru. 

1933–1941 m. (su pertraukomis) dr. J. Šliūpas buvo   kurorto burmistras. Jis rūpinosi, kad Palangoje būtų išlygintos, išgrįstos ir prižiūrimos gatvės, sutvarkyta turgaus aikštė, nutiesti tilteliai per Roužės (Rąžės) upelį, pagaminti nauji suolai miesto skveruose, persirengimo kabinos pajūryje, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, įvestas reguliarus susisiekimas, sodinami medeliai. Jis derėjosi su elektros stoties savininke P. E. Gutmaniene dėl pigesnių elektros įkainių, nupirko kurortui motorinę valtį, gynė miestiečių teises dėl ganyklų. Burmistrui teko pradėti įgyvendinti naująjį miestų žemių įstatymą, rūpintis gimnazijos steigimu, mokyklos statyba, kovoti, kad mieste būtų įkurta viešoji biblioteka, ambulatorija, senelių prieglauda, vaikų darželis. Jis rūpinosi  įvairiais miesto gyventojų ir bendrais kurorto reikalais.

1933 m. Palangoje vyko Lietuvos skautų sąskrydis, į kurį buvo pakviesta daug svečių. Atvyko pasaulinės  skautų organizacijos įkūrėjas Robert Baden-Powell su žmona, Lietuvos skautų šefas prezidentas A. Smetona su žmona ir daug kitų garbingų svečių. Dr. J. Šliūpas suruošė iškilmingą priėmimą, pasakė sveikinimo kalbą, vertėjavo. Dėka burmistro organizuotumo Palanga puikiai pasirodė, priimdama pasaulinio garso svečius, tuo pagerindama Palangos įvaizdį.

1936 m. Kauno valstybės teatre vyko dr. J. Šliūpo 75 metų sukaktuvių minėjimas. Lietuvos žmonės gerbė J. Šliūpą, buvo daug sveikinimų. Jubiliejaus proga jam ir jo šeimos nariams buvo padovanoti bilietai kelionei į JAV. Nuvykęs ten su šeima, jis įvairiose vietose skaitė paskaitas JAV lietuviams.

Ypač daug jėgų, sumanumo, energijos  prireikė burmistrui po didžiojo 1938 m. Palangos gaisro. Sudegė 120 gyvenamųjų namų, mūrinė gimnazija, pradinė mokykla, paštas, klebonija, gintaro dirbtuvės, krautuvės, viešbutis, telefono stulpai. Operatyviai reikėjo pasirūpinti pastogės netekusiais miestiečiais, išspręsti maitinimo, šalpos, labdaros klausimus, vėliau – perplanuoti ir naujai tvarkyti gatves, atstatyti įstaigas.

Dr. J. Šliūpas bendradarbiavo su pažangių palangiškių S. ir L. Vaineikių šeima.

Už nuopelnus Lietuvai dr. J. Šliūpas apdovanotas LDK Gedimino I ir II laipsnio ordinais (1928, 1936),  1933 m.  aušrininkų serijoje išleistas pašto ženklas su jo atvaizdu. Nuo 1926 m. jam paskirta nepaprasto veikėjo pensija po 500 Lt mėnesiui. 1933 m. jis buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 

1940 m., rusų armijai užėmus Lietuvą, dr. J. Šliūpui pasiūlė dirbti naujai sudarytoje vyriausybėje, bet jis atsisakė. 1940 m. liepos mėnesį bolševikinė okupacinė valdžia atleido J. Šliūpą iš Palangos burmistro pareigų. 1941 m. birželio mėnesį jis vėl pradėjo eiti šias pareigas, bet, pradėjęs vokiečių okupacinėse įstaigose protestuoti prieš neteisėtą žydų gyventojų naikinimą, iš pareigų buvo pašalintas.

1944 m. rudenį dr. J. Šliūpas su šeima iš Lietuvos pasitraukė  į Austriją. Palanga buvo paskutinė jo gyvenamoji vieta Lietuvoje. Daugiau į savo kraštą jis nebesugrįžo. 1944 m. vokiečių valdžia jį  pakvietė  į Berlyną pasakyti per radiją kalbą JAV lietuviams. Savo paruoštos kalbos jam neleido skaityti, o su priverstinėmis korektūromis  tekstą skaityti jis atsisakė. Konflikto metu, ištikus širdies priepuoliui, dr. J. Šliūpas mirė. Berlyno krematoriume jo kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais 1948 m. buvo pervežta ir palaidota lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Lietuvių visuomenė jam pastatė paminklą, 1950 m. vyko iškilmingas šio paminklo atidarymas. Šalia palaidota ir žmona Grasilda Šliūpienė (mirė 1976 m.).

Tėvo atminimo įamžinimu iki šiol rūpinasi sūnus Vytautas Jonas Šliūpas. Jis 1987 m. įsteigė „Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą“, padėjo daug pastangų, kad visas tėvo archyvas, išblaškytas po visą pasaulį, būtų sukauptas vienoje vietoje. Palangoje 1989 m. įkurtas Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas – dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, o 2003 m. šalia sodybos  atidengtas paminklas dr. J. Šliūpui (skulptoriai A. Toleikis, D. Lukoševičius, architektė J. Galdikienė).

Nuotrauka iš Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant. Šiauliai: Šiaulių universiteto biblioteka, 2011. ISBN 978-9955-613-27-5.

Naudota literatūra:

  • JAKŠTAS, Juozas.  Dr. Jonas Šliūpas – jo raštai ir tautinė veikla. Šiauliai: Saulės delta, 1996. 383 p. ISBN 9986-458-32-3.
  • Šliūpas Jonas. Iš Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953, t. 30, p. 55-61.
  • ŠLIŪPAS, Vytautas. Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Žemaičių žemė, 2004, nr. 4, p. 10-13. 
  • ŠLIŪPAS, Vytautas. Tėvas, kokį aš prisimenu. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2000, 193 p. ISBN 9986-766-19-2.