Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Maironis (1862 11 02 – 1932 06 28)

Maironis (1862 11 02 – 1932 06 28)

Maironis    Žymiausias XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poetas, kunigas, prelatas, teologijos daktaras   

Jonas Mačiulis gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravyje , Šiluvos vlsč. Baigęs Kauno gimnaziją, Kijevo universitete vieną semestrą studijavo literatūrą (1883), baigė Kauno kunigų seminariją (1888) ir dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge (1892). 1909–1932 m. jis buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1894–1909 m. profesoriavo Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt-Peterburge. 1922–1924 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) dėstė lietuvių literatūrą, 1922–1932 m. vadovavo šio universiteto Moralinės teologijos katedrai. Nuo 1912 m. – prelatas. Maironis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo pirmojo legalaus lietuviškojo laikraščio „Lietuvių laikraštis“ (1904–1905) vienas iniciatorių ir bendradarbių, prisidėjo prie bendrinės kalbos norminimo.

Reikšmingiausia Maironio kūrybos dalis – lyrika. Nemaža Maironio eilėraščių virto liaudies dainomis. Jis parašė dramų, istorinių, teologijos, literatūros istorijos ir kritikos veikalų, vertė.

Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d., palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Buvusiame Maironio name Kaune 1936 m. įkurtas Maironio muziejus (nuo 1989 m. – Maironio lietuvių literatūros muziejus).

Už meilę kalbai, gamtai, Tėvynei poetą prisimena visa Lietuva. Maironio pėdos įspaustos ir Palangos žemėje. Jis beveik kasmet lankydavosi Palangoje: ilsėjosi, iš gamtos grožio, erdvės platybių, jūros gausmo sėmėsi įkvėpimo, kūrė.

Užrašyta nemažai atsiminimų apie Maironio lankymąsi Palangoje. Atsiminimų autoriai – dažniausiai vasaroti į Palangą atvykę poeto pažįstami asmenys, keletas atsiminimų autorių – palangiškiai. Platesnius atsiminimus apie pirmąją pažinties dieną su Maironiu Palangoje užrašė Mykolas Vaitkus, kunigas, rašytojas, vėliau – artimas Maironio bičiulis.

Amžininkų atsiminimai apima Maironio lankymąsi Palangoje nuo 1922 m. beveik pamečiui iki 1931 m. Žinoma, Maironis atvykdavo į Palangą ir anksčiau, tik iš to laikotarpio nėra užrašyta amžininkų atsiminimų. Laiške A. Jakštui Maironis rašė: „Ant vasaros daktarai man liepia važiuoti į mares maudytis, apsirinkau Palangą“. Poeto giminaitis J. Gečius prisimena: „Vasaromis Maironis labai mėgo būti Palangoje. Kiekviena proga, bent trumpam laikui ten nuvažiuodavo“. Maironis vasarodavo dažniausiai vienas, kartais – su seserimi Marcele.

Maironis dažnai apsistodavo klebonijoje, pas palangiškį kleboną J. Šniūkštą arba viloje. Galima numanyti, kad jis poilsiaudavo seminarijai priklausiusioje viloje „Svitez“. Klebonijoje kunigai gyvendavo ir maitindavosi. Pietaujama buvo prie bendro stalo. Šeimininkas klebonas savo vietą gale stalo užleisdavo garbingam svečiui Maironiui. Šalia jo buvo sodinami taip pat vyresni, garbingesni svečiai (Švėkšnos klebonas kanauninkas J. Maciejauskas, Mintaujos – K. Jasėnas).

Amžininkai Maironį prisimena stambų, aukštą, pilną vyrą ilgu baltu apsiaustu ir balta plačiabryle skrybėle. Visados turėdavo stiprią medinę lazdą, nešiodavo auksinius akinius-pensnė. Kartais Maironis būdavo kunigo rūbais, plačiabryle šiaudine skrybėle. Jo siluetas atrodė didingai. O kai stovėdavo tilto gale rimtas, susimąstęs, atrodė „lyg Lietuvos patriarchas“.

Jaunimas, ypač klierikai, mėgo ant jūros tilto padainuoti Maironio ir lietuvių liaudies dainas. Tokie „pasidainavimai“ buvo tapę tradicija. Paklaustas, ar jam patinka, kai dainuojamos jo dainos, poetas nuoširdžiai, paprastai prisipažino, kad jam malonu, kai jo dainas dainuoja, juk tam ir kūręs, kad būtų dainuojama. Poetas kartais kartu dainuodavo, kartais klausydavo dainų, apsuptas jaunimo.

Maironis buvo aktyvus poilsiautojas – būdavo ir prie jūros, ir Palangą visą išvaikščiodavo, ir apylinkes išvažinėdavo, ir kultūros renginiuose dalyvaudavo.

Iš atsiminimų žinome, kad Maironis Palangoje rašė dramos veikalą „Vytautas pas kryžiuočius“. Mat režisierius B. Dauguvietis skubino jį kuo greičiau užbaigti dramą. Amžininkai pasakojo matę poetą rašantį klebonijos verandoje, o M. Vaitkus aptikęs poetą rašant gamtoje.

Atsiminimų autoriai apibūdina jį kaip linksmą, malonų žmogų. Artimų draugų tarpe Maironis elgėsi laisvai, buvo šnekus, nepažįstamoje kompanijoje kiek varžėsi. Sveikindavosi paprastai, santūriai. Maironis mėgdavo svečiuotis. Elgdavosi saikingai, padoriai, kaip etiketas reikalauja. Poetas nebuvo išdidus, mielai bendravo su jaunais žmonėmis. Po vakarienės organizuodavo žaidimus, dainas. Kartu su jaunimu mušė „žiužį“. Maironis dažnai buvo apsuptas jaunimo – studentų ar mokslą baigusių auklėtinių. Poetas pasakodavo anekdotus, užmindavo mįsles. Jei mįslės neįspėdavo, atsakymo nepasakydavo. Ekskursijų, pasiirstymų valtele metu poetas krėtė pokštus ir kėlė visų nuotaiką. Poetas neatsisakydavo nusifotografuoti su jaunimu.

Ne miesčioniška mada traukė Maironį į Palangą. Poetas norėjo tylos, gamtos grožio, nerimstančios Baltijos stichijos pripildyti savo dvasią, kad užtektų visiems metams, kad gautų impulsą naujai kūrybai. Jūros įvaizdis – labai dažnas Maironio lyrikoje. Kai kuriuose jo kūriniuose veiksmas vyksta Palangoje. Lenkų kalba parašytoje poemoje „Z nad Biruty“ pavaizduotas istorinis Lietuvos dvarininkijos likimas. Poemos siužetas – turtingo dvarininko dukterį pamilsta neturtingas jaunuolis. Veiksmas vyksta Palangos grafo rūmuose. Nežinomas poetas pažadina patriotinei veiklai grafaitę Celiną. Celinos prototipas – Marija Tiškevičiūtė, Kretingos grafo Aleksandro ir Palangos grafo Felikso Tiškevičių sesuo. Maironis tautosakos motyvais sukūrė baladę „Jūratė ir Kastytis“ apie jūros gelmių valdovę ir jauną žveją, taurią jų meilę. Poetas sakė, kad iš palangiškių ir išgirdęs padavimą apie Jūratę ir Kastytį. Baladė „Jūratė ir Kastytis“ – viena gražiausių lietuvių literatūrinių baladžių. Ankstyvajam kūrybos etapui (pirmą kartą publikuotas rinkinyje „Pavasario balsai“ 1895 m.) priklauso Maironio sukurtas eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ – vienas pačių geriausių Maironio eilėraščių. Tai veržlus, skausmingas kūrinys, perteikiantis poeto kančią. Maironio poetinis pasaulis turi savo centrą, pagrindinę sakralinę vietą – Birutės kalną.

Palangos mieste Maironio vardas nepamirštamas – jo vardu pavadinta gatvė, organizuojami poeto jubiliejų minėjimai, dainuojamos jo dainos.

Nuotrauka iš ZABORSKAITĖ, Vanda. Maironis. Vilnius: Vaga, 1987. 438 p.

Naudota literatūra:

  • DAUJOTYTĖ, Viktorija. Tautos žodžio lemtys: XIX a. Vilnius: Vaga, 1990. 282 p. ISBN 5-415-00474-2.
  • PETRONIS, Vincas. Maironis senų žmonių atsiminimuose. Iš Kraštotyra. Vilnius: Mintis, 1991, t. 25, p. 88-92.
  • Literatūra ir kalba. T. 21: Maironis. Vilnius: Vaga, 1990. 765 p. ISBN 5-415-00252-9.
  • LUKAUSKAITĖ, Audra. Literatūrinė Palanga. Palanga, 1991, kovo 23, p. 8.
  • LUKAUSKAITĖ, Audra. Maironis ir Palanga. Vakarinė Palanga, 1997, lapkričio 26, p. 10.
  • Maironis ir Palanga. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2012. 16 p.
  • ZABORSKAITĖ, Vanda. Maironis. Vilnius: Vaga, 1987. 438 p.