Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Končius Ignas (1886 07 31 – 1975 02 19)

Končius Ignas (1886 07 31 – 1975 02 19)

Koncius Ignas    Fizikas, etnografas, kraštotyrininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, menininkas, profesorius

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičiuose (Žarėnų valsčiuje). Jis buvo jauniausias šeimoje. Iš tėvo paveldėjo sugebėjimą pažinti gamtą, iš mamos – fiksuoti žemaitiškus posakius, išsireiškimus, didžiuotis savo tarme. I. Končius mokėjo daug dainų, pasakų, patarlių, priežodžių ir mįslių. Vyresniojo brolio Petro paruoštas, įstojo į Palangos progimnaziją, joje mokėsi 1899–1903 m. Vėliau mokslus tęsė Liepojos gimnazijoje. 1913 m. baigė fiziką Petrapilio universitete. Tais pačiais metais įsidarbino Palangos gimnazijoje, dėstė fiziką ir matematiką. Nuo 1913 m. Palangos progimnazija reorganizuota į gimnaziją, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Mokykloje buvo stipriai jaučiama rusinimo politika. I. Končius – pirmasis lietuvis mokytojas, paskirtas dirbti Palangos gimnazijoje. Jis jautė, kad yra akylai stebimas, stengiamasi sužinoti jo politines pažiūras. To meto publikacijos lietuviškoje spaudoje skelbė apie jo paskyrimą dirbti Palangos gimnazijoje. Tai rodo, koks svarbus tuomet buvo lietuvio mokytojo įdarbinimas šioje mokykloje. Palangos policmeisteris N. Nikitinskis, sužinojęs, kad I. Končius bus paskirtas mokytoju Palangoje, priešiškai sutiko šią žinią. I. Končius Palangos gimnazijoje buvo paskirtas pirmuoju fizikos kabineto vedėju. Už 2000 rub. buvo nupirkta priemonių fizikos kabinetui įrengti. Nespėjus jų visų išpakuoti, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

I. Končius tik metus dirbo Palangos gimnazijoje. Artėjant Pirmam pasauliniam karui, 1914 m. Končių šeima pasitraukė į Petrapilį. 1917–1920 m. I. Končius dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu. 1921 m. jis grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miško mokykloje. I. Končius buvo Dotnuvos Akademijos docentas ir profesorių tarybos sekretorius. Nuo 1931 m. jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vadovavo Fizikos katedrai, buvo Darbo fakulteto direktorius, nuo 1933 m. – profesorius, įvairių komisijų pirmininkas. I. Končius – vienas iš Žemaičių studentų korporacijų įkūrėjų. Tarpukario metais Kaune studentų visuomeninės draugijos buvo labai aktyvios. 1939 m., Lietuvai atgavus Vilniaus universitetą, profesorius kelis mėnesius dirbo šio universiteto valdytoju.

1941 m. gegužės mėn. I. Končius buvo suimtas. Išsigelbėjęs nuo sušaudymo prie Červenės (Baltarusija), pėsčias grįžo į Kauną. Karo metu buvo Savitarpinės pagalbos komiteto pirmininkas. 1944 m. iš Rytų artėjantis frontas I. Končiaus šeimos gyvenime paliko skaudžias pasekmes – I. Končius su dviem sūnumis pasitraukė į Vakarus, o žmona su kitais dviem sūnumis liko Lietuvoje. Reikėjo palikti ne tik gimtą kraštą, bet ir išsiskirti su šeima. Gražiai tarpusavyje sutariančiai šeimai išsiskyrimas buvo tikra tragedija. I. Končius pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV, iki 1961 m. dirbo Tuftso universiteto Fizikos eksperimentinėje katedroje.

I. Končius daug rašė ir skelbė savo darbus tiek periodikoje, tiek atskiromis knygomis. Jis parašė meteorologijos, fizikos vadovėlius, sudarė pirmąjį dvikalbį (lietuvių-rusų) fizikos terminų žodyną, išleistos jo knygos „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965), „Žemaičio šnekos“ (2 t., 1961, 1996), „Mano eitasis kelias“ (2001) ir kt. Palangiškiams ypač vertinga studija „Palangos kraštas“ (su V. Ruokiu, 1925). Knygoje autoriai pirmą kartą bandė tyrinėti Palangos krašto geografinę padėtį, vietovardžius, klimatą, vėjus, dirvožemį, augmeniją ir gyvūniją, gyventojus, jų tikėjimą, papročius, švietimą, mokyklas, verslus, jūrų uostą, krašto istoriją ir kt. Ši knyga turi išliekamąją vertę, ir šiandien ja naudojasi moksleiviai, studentai savo mokslo darbams rašyti.

I.Končius buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“, „Lietuvių enciklopedijos“ vienas iš redaktorių. Jis daug prisidėjo, steigiant Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Profesorius domėjosi kraštotyra, šia tema skelbė publikacijas spaudoje. Jau studentas jis daug keliavo po Lietuvą, ypač po Žemaitiją, registravo ir fotografavo pakelių kryžius ir koplytėles. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, jis vėl keliavo po Žemaitiją, lygino savo prieškarinius užrašus su esama padėtimi. Žinoma, kryžių ir koplytėlių buvo perpus sumažėję... Emigracijoje buvo išleista jo knyga „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965).

Profesorius didžiavosi esąs žemaitis, visada pabrėždavo savo tarmę. Šeimoje kalbėjo tik žemaitiškai, mėgo žemaitiškas tradicijas, valgius. Būdamas emigracijoje, išleido tris etnografinio pobūdžio knygas apie žemaičius.

I. Končius buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininkas ir narys. 1960 m. apdovanotas Geležinio vilko ordinu – aukščiausiu Skautų sąjungos apdovanojimu.

Profesorius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname (JAV), palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. I. Končiaus palaikai parvežti į Lietuvą, palaidoti šeimos kape Vilniuje, Rasų kapinėse.

I. Končius – įvairiapusė kūrybinga asmenybė. Buvo profesorius, bet nesipuikavo tuo. Kai lankydavosi tėviškėje, nuo Plungės iki Purvaičių mėgdavo eiti pėsčiomis, užkalbindamas pakelės laukuose dirbusius žmones. Marijos ir Igno Končių vaikai vasaras leisdavo Palangoje, mamos tėviškėje, bet tėvas dažnai juos nusiveždavo ir į savo tėviškę Purvaičius. Jis buvo įsitikinęs, kad būtina pažinti kaimo gyvenimą, gamtą ir žmones. Šeimoje buvo geras tėvas. Kadangi augino 4 sūnus, daug laiko skyrė bendravimui su vaikais, jų auklėjimui. Mėgdavo su sūnumis lankytis teatre, dailės parodose, koncertuose ar šiaip pasivaikščioti, didžiavosi savo šeima. I. Končius buvo santūrus, bet ryžtingas, užsispyręs žmogus, turėjo diplomatinių sugebėjimų. Žmonės jį gerbė.

Nuotrauka iš KONČIUS, Ignas. Mano eitasis kelias. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, t. 1, p. 126.

Naudota literatūra:

  • KUBILIUS, Vytautas. Končius Ignas. Iš Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 242. ISBN 9986-513-95-2.
  • PETRAUSKAITĖ, Žydrė. Igno Končiaus keliais. Liaudies kultūra, 2005, nr. 1, p. 46-61.
  • MAKARIŪNIENĖ, Eglė. Končius Ignas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 10, p. 458. ISBN 5-420-01600-1.
  • MAKARIŪNIENĖ, Eglė. Profesoriui Ignui Končiui – 125. Mokslas ir gyvenimas, 2011, nr. 11-12, p. 44-45.
  • ZEMLICKAS, Gediminas. Jis buvo fizikas su dievdirbio kibirkštimi. Mokslo Lietuva, 2001, sausio 25, p. 10-11; liepos 26, p. 3, 20.