Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Aris Konstantinas (1874 06 13 – 1941?)

Aris Konstantinas (1874 06 13 – 1941?)

Aris Konstantinas    Keliautojas, entomologas, verslininkas                                                                  

K. Aris gimė 1874 m. birželio 13 d. Palangoje, muitinės tarnautojo šeimoje. Arių giminė Palangoje ir jos apylinkėse gyveno nuo seno. 1876 m. Konstantinas su tėvais persikėlė gyventi į Liepoją. Mokydamasis gimnazijoje, skatinant zoologijos mokytojui, susidomėjo gamta, ypač entomologija (mokslu apie vabzdžius), ėmė rinkti vabzdžių kolekcijas. Baigęs penkias gimnazijos klases, išvyko į Maskvą, dirbo vaistinėje mokiniu. Metus jis praktikavosi vaistinėje Saratove. 1897 m. K. Aris komandiruojamas į Bucharą (Vidurinė Azija). Ten jis su pertraukomis išgyveno 20 metų. Vidurinėje Azijoje prasidėjo jo kelionės po mažai ištirtas sritis. Visą laiką, atliekamą nuo tiesioginio darbo, jis galėjo skirti savo pomėgiui – stebėti gamtą, rinkti vabzdžių kolekcijas.

Iki XIX a. septintojo dešimtmečio apie Pamyrą patikimų žinių nebuvo. 1865 m. rusų armija užėmė Taškentą, dar po keleto metų nugalėjo Bucharos ir Kokando chanatus. Įkandin kariuomenės ėjo rusų mokslininkai. Tuo metu Vidurinę Aziją tyrinėjo žinomi mokslininkai A. Fedčenka, V. Ošaninas, N. Severcovas ir kiti. Iš įvairių Rusijos universitetų K. Aris gavo piniginės paramos ekspedicijoms, kurias vykdė 1897–1909 metais.

Ekspedicijų metu K. Aris keliavo į Bucharą, Samarkandą bei jų apylinkes, Kogistano, Talas Alatau, Pamyro kalnynus, Zeravšano, Kopetdago ir kitus kalnagūbrius, Karakumų, Kyzylkumo, Takla Makano dykumas, Alajo lygumą, Užkaspijo sritį ir kt.

Ekspedicijos po neištirtas vietoves trukdavo 8-10 mėnesių, jos driekėsi Turkestano, Kinijos, Afganistano, Irano žemėmis. Keliautojas surinko daug mokslinės medžiagos apie vabzdžius ir gyvūnus, įvairių šalių etnografiją, istoriją. Ekspedicijų metu jis vykdė Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų užsakymus, rinko ir siuntė roplių ir vabzdžių pavyzdžius, fotografavo, rašė dienoraščius. K. Aris surinko įvairių gyvūnų, daugiausia roplių ir vabzdžių, kolekcijų. Jo moksliškai susistemintų vabalų rinkiniai atiteko Turkestano, Sankt Peterburgo, Maskvos universitetams.

Kalnų ekspedicijos po Vidurinę Aziją buvo reikšmingiausi jo gyvenimo įvykiai. Ekspedicijos buvo labai sunkios ir pavojingos, nes jis dažnai keliavo vienas, pasisamdęs varovą ar nešiką. Europiečiui be ginkluotos palydos buvo sunku prasiskverbti į dar chanų įtakoje esančias teritorijas. Kelionių metu dažniausiai buvo jojama arkliais arba asilėnais. Mokslines ekspedicijas K. Aris organizuodavo, dažnai rizikuodamas gyvybe. Kelionėse jis visada turėdavo oficialiosios valdžios, mokslo įstaigų išduotus dokumentus, liudijančius, kad jo ekspedicijos – mokslo tiriamojo pobūdžio, ir kad šiame darbe jam reikia padėti.

Keliaudamas po Vidurinės Azijos vietoves, K. Aris domėjosi gamta, istorija, gyventojais, jų buitimi ir papročiais. Dvi savo ekspedicijas aprašė knygoje “Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją” (t. 1-2, 1933–1934). Tai buvo originalus ir vienintelis lietuviškas leidinys, sukaupęs daug medžiagos apie kalnų kraštus, ypač apie Pamyrą. K. Aris plačiai aprašė Bucharos, Samarkando XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gyventojų papročius, verslus, gausiai pateikė istorinių, ypač etnografinių, žinių, aprašė istorijos, architektūros paminklus. Keliautojas planavo išleisti daugiau knygų kitoms kelionėms aprašyti. Išlikę vertingi jo kelionių dienoraščiai.

Gyvendamas Vidurinėje Azijoje, K. Aris suprato, kad šiai žemei reikia tik vandens, kad užaugintum gerą derlių. Jį užvaldė idėja įrengti dirbtinį žemės drėkinimą, naudojant didžiųjų upių vandenį. Su tokiu pasiūlymu jis kreipėsi į Užkaspijo civilinę valdžią, kuri veltui leido jam naudotis kelių tūkstančių hektarų žeme prie Tedženo upės. Iš pažįstamų Maskvoje pasiskolinęs pinigų, K. Aris gautoje dykynėje įrengė drėkinimo sistemą: įrengė kanalus, iškasė dirbtinius ežerus ir ėmė auginti medvilnę. Jo plantacijos didėjo, gyvenvietė prie Tenežo geležinkelio stoties išsiplėtė, nes plantacijose ir pastatytuose fabrikuose medvilnei apdirbti bei alyvai gaminti reikėjo darbo jėgos. Nuimtas derlius davė didžiulį pelną. Nors 1909 m. Turkestano žemės ūkio parodoje už pasiektus rezultatus jis buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, pagyrimo raštu, rusų valdžia jam trukdė tęsti verslą. Pirmojo pasaulinio karo metais verslininkas plantaciją pardavė ir grįžo į Maskvą.

Maskvoje už gautą pelną, auginant medvilnę, jis įsigijo didelės vertės nekilnojamojo turto. Turėdamas lėšų, jis galėjo organizuoti sekančias ekspedicijas, bet po Spalio revoliucijos jo turtas buvo nacionalizuotas, prarado dalį savo kolekcijų.

1922 m. grįžęs į Lietuvą, gyveno Kaune. K. Aris dovanojo Vytauto Didžiojo universitetui išsaugotus apie 20-30 tūkst. vienetų vabzdžių rinkinius. Lietuvoje vertėsi verslu. Kartu su Trinkovskiu jis Kaune įsteigė vieną stambiausių elektros, žemės ūkio reikmenų bei sėklų ir sporto įrankių prekybos įmonę. Neužmiršo ir savo pomėgio keliauti – 1931 m. dalyvavo prof. Tado Ivanausko organizuotoje ekspedicijoje į Braziliją.

Nėra žinių apie paskutiniuosius K. Ario gyvenimo metus. Spaudoje nurodoma, kad jis mirė apie 1941 metus, palaidojimo vieta nežinoma.

K. Ario vardu pavadintos dvi vabalų ir viena drugių rūšys.

Nuotrauka iš ARRIS, Konstantinas. Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją. Kaunas: Sakalas, 1933, t. 1, p. 2.

Naudota literatūra:

  • Aris Konstantinas. Iš Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 40-41. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • ILGŪNAS, Gediminas. Konstantino Ario pėdomis. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 1, p. 20-22.
  • KRIKŠTOPAITIS, Juozas Algimantas. [Konstantinas Aris]. Iš Kalnų takais. Vilnius, 1981, p. 7-10.
  • MUKIENĖ, Danutė. Keliautojas, entomologas, verslininkas.  Klaipėda, 1995, spalio 29.
  • ŠVEDAS,  Kęstutis. Geografinių atradimų istorija. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p. 295. ISBN 9986-03-270-9.