Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Aleksa Jonas Pranas (1879 12 25 – 1955 04 22)

Aleksa Jonas Pranas (1879 12 25 – 1955 04 22)

Aleksa Jonas Pranas    Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, filosofas, ekonomistas, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, profesorius, ministras

J. P. Aleksa gimė turtingų ūkininkų Jono ir Uršulės Aleksų šeimoje Kumetiškių vienkiemyje, Kalvarijos (dabar – Marijampolės) apskrityje. Čia praėjo J. P. Aleksos vaikystė. Jis mokėsi namuose, po to – Marijampolės gimnazijoje (1891–1900). Nuo mažens buvo tėvų, ypač motinos, skatinamas domėtis lietuvių liaudies dainomis, rinkti tautosaką, ugdyti savyje lietuviškumo, patriotiškumo jausmus. Išsilavinimą J. P. Aleksa įgijo ne tik mokydamasis Lietuvoje: Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus (1900–1904) ir sociologiją (1904–1907), Varšuvos aukštojoje žemės ūkio ir pramonės mokykloje – agronomiją ir zootechniką (1914–1917). Maskvoje J. P. Aleksa buvo įsitraukęs į politinį lietuvių studentų judėjimą, dalyvavo nelegalioje Maskvos lietuvių studentų draugijoje, kuri domėjosi Lietuvos istorija, kalba.

1907 m. J. P. Aleksa trumpam grįžo į Vilnių, o netrukus persikėlė į Marijampolę, mokytojavo naujai įsteigtoje „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje, dėstė rusų kalbą ir istoriją, tačiau vėliau iš pareigų atleistas dėl studijų metais Maskvoje vykdytų nusižengimų prieš caro valdžią. 1915–1918 m. J. P. Aleksa Voroneže dirbo maisto tiekimo srityje, dalyvavo nuo Pirmojo pasaulinio karo veiksmų pasitraukusių lietuvių veikloje. 1918 m. grįžęs į Vilnių, aktyviai įsitraukė į ką tik paskelbtos Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimą. 1918–1920 m. J. P. Aleksa dirbo Žemės ūkio departamento direktoriumi, rengė įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Jis užėmė Žemės ūkio ir valstybės turtų ministro (1920–1923) ir direktoriaus pareigas Lietuvos prekybos ir pramonės bei Kooperacijos bankuose. J. P. Aleksos pastangų dėka 1922 m. priimtas Piniginio vieneto įstatymas ir Lietuvoje įvesta nacionalinė valiuta – litas. 1925 m. žemės ūkio specialistas buvo išrinktas Lietuvos agronomų sąjungos vicepirmininku, po metų – pirmininku. 1926 m., įsteigus Žemės ūkio rūmus, turėjusius svarbią reikšmę ekonominiam krašto pakilimui, J. P. Aleksa tapo pirmuoju jų valdybos pirmininku.

1925 m. jis su bendraminčiais įsteigė Lietuvos ūkininkų partiją, tapo vienu iš jos lyderių iki 1927 m. pavasario. Būdamas pirmuoju šios partijos rinkimų sąraše, 1926 m. J. P. Aleksa pateko į Trečiąjį Seimą. 1926–1935 m. jis užėmė žemės ūkio ministro pareigas. Būdamas ministru, pasiekė, kad Lietuvoje prasidėtų kraštui reikšmingi darbai – melioracija, žemės reforma, žemės dalijimas savanoriams. Jis skyrė daug pastangų, vienijant išsisklaidžiusius ūkininkus, diegiant žemės ūkio gamybos pažangą. Ministras rūpinosi žemės ūkio produktyvumo kėlimu, rėmė gyvulininkystės plėtrą. Jam vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, Lietuvos vyriausybė galėjo turėti subalansuotą biudžetą net ir sunkiais krizės metais. J. P. Aleksa buvo išskirtinė asmenybė, pasižymėjusi didele žemės ūkio specialisto kompetencija, puikiais organizaciniais gabumais. Jis pelnytai vadinamas „ministru sąžine“: dirbdamas ministru, gyveno labai kukliai, sau imdavo tik dalį atlyginimo, likusią sumą palikdamas valstybei, o jo veikla, žinios ir patirtis buvo skirta lietuvių tautos gerovei.

Užimdamas aukštas valstybines pareigas, jis ne tik aktyviai vykdė tuo metu kraštui reikalingas žemės ūkio reformas, bet, suprasdamas pokario Lietuvos situaciją, kai žemės ūkis faktiškai buvo sugriautas ir jį atstatyti turėjo patys valstiečiai, J. P. Aleksa intensyviai rūpinosi agronomijos specialistų rengimu. 1921 m. jo ir kitų bendraminčių rūpesčiu buvo suremontuoti Dotnuvos žemės ūkio mokyklos rūmai, kurie 1924 m. perorganizuoti į Žemės ūkio akademiją. 1922 m. J. P. Aleksa su kitais VII Ministrų kabineto nariais priėmė reikšmingą Lietuvos mokslui ir kultūrai istorinį sprendimą – steigti Lietuvos universitetą, kuris atidarytas 1922 m. J. P. Aleksa dirbo Lietuvos Universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) Kaune (1925–1940) docentu, taip pat Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. 1940–1942 m. Vilniaus universitete jis dėstė žemės ūkio ekonomiką. 1942 m. rudenį jam suteiktas profesoriaus vardas.

J. P. Aleksa buvo aktyvus visuomenininkas ir ekonomistas: 1919 m. su kitais visuomenės veikėjais (tarp jų – Roku ir Jonu Šliūpais) jis įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę, 1921 m. su Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu ir kitais įkūrė „Romuvos“ draugiją, užsimojusią ugdyti Lietuvoje tautinę krikščioniškąją kultūrą. 1925 m. su kitais įkūrė Apdraudimo sąjungą „Kooperacija“, o 1926 m. – kiaulių augintojų draugiją. 1927 m. jo iniciatyva įkurta visuomeninė „Ūkininkų vienybės“ organizacija, kurios pirmininku jis buvo 1928–1936 m. J. P. Aleksai vadovaujant šalies žemės ūkiui, buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje cukraus fabrikas Marijampolėje (1931), įsteigtas Žemės ūkio muziejus Kaune.

Greta valstybinių klausimų sprendimo, visuomeninio ir pedagoginio darbo, J. P. Aleksa visada skirdavo laiko rašytiniam žodžiui, publicistikai. Jis buvo ne tik valstybės veikėjas, bet ir mokslininkas, aktyviai dirbęs agrarinės ekonomikos, kaimo sociologijos, tautos ir valstybės politinės raidos tyrinėjimų srityse. XX a. 2–3-iame dešimtmečiuose J. P. Aleksa skelbė publikacijas periodiniuose leidiniuose „Varpas“, „Vairas“, „Židinys“, „Mūsų ūkis“, „Ūkininkų balsas“, „Lietuvos dirva“, redagavo žurnalą „Žemės ūkis“ (1925-1927) ir savaitraštį „Ūkininkų žodis“ (1936). Be straipsnių spaudoje, J. P. Aleksa Lietuvos ūkio klausimais išleido knygas: „Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis“ (1919), „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime?“ (1927), „Ūkininkai ir jų jėga“ (1929), „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje“ (1929), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (t. 1-2, 1925–1933). Būdamas tremtyje Krasnojarsko krašte, parašė filosofinę studiją „Mano testamentas lietuvių tautai“ (1951, publikuota „Jonas Aleksa ūkio, mokslo ir valstybės baruose“ 1999).

1929 m. už ypatingą atsidavimą Lietuvos žemės ūkiui, Lietuvos Žemės ūkio akademijos taryba J. P. Aleksai vienam iš pirmųjų Lietuvoje suteikė agronomijos garbės daktaro vardą. 1931 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ir Latvijos Trijų žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinais. 1934 m. J. P. Aleksa apdovanotas „Artimui pagalbon“ kryžiumi. Po mirties profesorius apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (2011).

Susiklosčius tragiškiems XX a. pirmos pusės pasaulio ir Lietuvos istorijos įvykiams, J. P. Aleksa neišvengė krašto okupantų jam pritaikytų represijų. Dar studijuojant Maskvoje, 1902 m. jis buvo carinės Rusijos žandarų areštuotas už anticarinę veiklą, kalintas Maskvos, Varšuvos, Petrakovo, Seredžiaus ir Kaliszo kalėjimuose. Į Lietuvą įžengus sovietų Raudonajai armijai, 1940–1941 m. J. P. Aleksa buvo kalintas Marijampolės ir Kauno kalėjimuose. 1941 m. į Sibirą išvežta jo šeima. Šie sulaikymai ir kalinimai – didelio patriotiškumo savam kraštui, lietuvybės idėjų puoselėjimo pasekmė.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. J. P. Aleksa su buvusiu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi ir profesoriumi Mykolu Krupavičiumi lietuvių tautos vardu įteikė memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune Adreanui fon Rentelnui. Tai buvo drąsus žingsnis, išreiškęs visos Lietuvos ir jos piliečių, etniniu požiūriu – ne vien lietuvių, o taip pat žydų bei kitų tautybių – požiūrį ir protestą prieš vokiečių okupacijos sukeltas skaudžias pasekmes, masines piliečių žudynes ir krašto grobimą. Areštas ir tardymai 1942 m. pabaigoje baigėsi J. P. Aleksos tremtimi į Vokietiją, kur jis atliko priverčiamuosius darbus.

1945 m. birželio pabaigoje jis grįžo į Lietuvą, 1945–1946 m. dirbo Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje. Profesorius įsitraukė į pogrindinės organizacijos – Lietuvių tautinės tarybos – veiklą. Ši taryba išrinko J. P. Aleksą šešėlinės Lietuvos vyriausybės pirmininku. Visą šį laiką J. P. Aleksa Lietuvoje buvo vienas – žmona su dukterimis vis dar gyveno tremtyje Svetlozelionojės kaime Tomsko srityje. 1948 m. J. P. Aleksa buvo čekistų areštuotas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Skotoprogonoje kaimą. Tik visai pašlijus sveikatai, 1953 m. J. P. Aleksai leista persikelti pas šeimą.

Dėka žmonos Salomėjos Aleksienės (Šauklytės) J. P. Aleksos gyvenimas buvo susijęs su pajūriu. 1921 m. Lietuvai susigrąžinus Palangą iš Latvijos, kurorte vyko iškilmės, vyriausybės atstovų priėmimas, kuriame dalyvavo ir tuometinis Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. P. Aleksa. Likimas lėmė, kad iškilmių metu ant Birutės kalno prasidėjusi ministro ir S. Šauklytės pažintis prasitęsė, ir nusipelniusio Lietuvos veikėjo svečiavimasis kurorte tapo kasmetinis. Apie tai liudija ne tik S. ir J. P. Aleksų artimųjų atsiminimai, bet ir Palangoje, Vytauto g. ant 52-uoju numeriu pažymėto namo esanti memorialinė lenta, atidengta 2009 m., minint J. P. Aleksos 130-ąsias gimimo metines. Tais pačiais metais Kaune, ant Žemės ūkio rūmų (K. Donelaičio g. 2) taip pat atidengta bareljefinė lenta šių rūmų įkūrėjui.

1955 m. J. P. Aleksa mirė – svetimoje žemėje, atidavęs visą save, visas mintis ir pastangas Lietuvai. 1990 m. liepos 24 d. jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti senosiose Palangos kapinėse, kurios yra priglaudusios J. P. Aleksos artimuosius. Tai, kad amžinojo poilsio vieta tapo Palanga, leidžia konstatuoti ir kartu nedrąsiai pasididžiuoti – Palangoje ne tik poilsį, bet ir amžinąją ramybę randa Lietuvai ir jos žmonėms nusipelnę asmenys, todėl šiame krašte jų atminimas neturi būti pamirštas.

Nuotrauka iš TERLECKAS, Vladas. Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai. 1918–1940. Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos skyrius, 2001, p. 370.

Naudota literatūra:

  • ALEKSA, Valentinas; JASAITIS, Jonas.  Profesorius Jonas Pranas Aleksa ir jo idėjos ateities Lietuvai. Vilnius: BMK leidykla, 2013. 154 p. ISBN 978-609-8080.
  • ALEKSA, Valentinas. Profesorius Jonas Pranas Aleksa šių dienų kontekste. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, nr. 3 (16), p. 9.
  • BANEVIČIENĖ, Dalia; LUKAUSKAITĖ, Audra; STRUKČINSKAS, Mindaugas. Ir Palanga turėtų pagerbti J. P. Aleksos žygius. Vakarinė Palanga, 2005, vasario 12 , p. 4.
  • GIRDZIJAUSKAITĖ, Rūta. Ištesėtas pažadas: ministrą J. P. Aleksą primins memorialinė lenta.  Vakarinė Palanga, 2009, rugpjūčio 22, p. 3. 
  • TAMAŠAUSKAS, Kazimieras. Aleksa Jonas Pranas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 305. ISBN 5-420-01485-8.
  • TERLECKAS,  Vladas. Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai. 1918–1940. Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos skyrius, 2001, p. 370-376. ISBN 9986-651-27-1.
  • Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa: žvilgsnis iš dabarties. Sudarė  Valentinas Aleksa, Jonas Čaplikas. Akademija (Kauno r.): Aleksandro Stulginskio universiteto Leidybos centras, 2011. 169 p. ISBN 978-609-449-005-7.
  • ŽUKAS, Vladas. Margi gyvenimo puslapiai: Salomėja ir Jonas Aleksos. Vilnius: Ogamas, 2003. 179 p. ISBN 9986-9399-5-X.
  • ŽULYS, Benjaminas. Kelrode žvaigžde buvo Lietuva . XXI amžius, 2009, kovo 25, p. 8.