Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Tiškevičius Juozapas (1835 – 1891 05 26)

Tiškevičius Juozapas (1835 – 1891 05 26)

tiškevicius juozapas

Vienas įtakingiausių ir turtingiausių XIX a. Lietuvos didikų, Rusijos imperijos karinis veikėjas, Kretingos, Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarininkas, rūmų ir fabrikų Vilniuje savininkas, filantropas, kolekcininkas, mecenatas, grafas

Juozapas Tiškevičius kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos. Jo tėvas – Juozapas Mykolas Tiškevičius, motina – Ona Zabielaitė. Broliai: Mykolas, Jonas Vytautas ir Vladislovas. Vaikystę leido Trakų Vokėje ir Valažine (Baltarusija) Lahoisko dvare netoli Minsko (Baltarusija). Tėvui mirus, 1844 m. Juozapui atiteko Izabelino dvaras Ašmenos apskrityje ir Palangos valda su Darbėnų, Grūšlaukės, Pesčių ir Šlaveitų dvarais Žemaitijoje.

Baigęs karo mokyklą ir tapęs Rusijos imperijos karininku, Juozapas paskirtas į Vilniaus pirmąjį Sumų husarų pulką. Tarnavo Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo būdamas pulkininku.

1860 m. grafas Juozapas Tiškevičius pasipiršo vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiko Aleksandro Horvato jauniausiajai dukrai Sofijai. Juozapas su žmona Sofija susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros. Vaikų auklėjimui ir ugdymui skirtas didelis dėmesys. Sūnūs nuo vaikystės mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse, vėliau – karo mokyklose, o su tėvais ir artimaisiais susitikdavo tik per šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vasaros atostogas.

Pradžioje pagrindine jaunųjų Tiškevičių šeimos rezidencija tapo Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės rūmai Vilniuje Trakų gatvėje, užmiesčio – dar Juozapo 1850 m. įsigytas Lentvario dvaras. 1875 m. iš Zubovų nusipirko Kretingos dvarą. Jį rekonstravę, ten įrengė puošnias sales, bibliotekoje sukabino giminės portretus, koplyčią puošė žymių to laiko menininkų paveikslai, įkūrė žiemos sodą, pertvarkė teritoriją.

Juozapas Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje – plytinę ir uostą. Grafo sumanymu 1882 m. nutiesta pirmoji telefono linija, jungusi Kretingos, Plungės, Rietavo dvarus. Kretingos dvare naudota  elektra. Tai tuo metu buvo didelė naujovė. Palangoje įrengta laivų prieplauka. Su plytine ją sujungė siauruoju geležinkeliu. Grafo garlaiviu į Liepoją gabentos plytos, žemės ūkio produkcija, atvykdavo ir išvykdavo vasarotojai, plukdytos pramonės ir užjūrio kraštų prekės. Jūrai kaskart užnešus smėliu prieplauką, valymui reikėjo samdyti žemsiurbę. Paskaičiavus, kad išlaidos didesnės už pajamas, uostas uždarytas. Jūros tiltas liko tik vasarotojų pasivaikščiojimui.

Žiemas Tiškevičiai leido Kretingoje, vasaras – Palangoje. Šalia senųjų rūmų, kairiajame Rąžės krante. grafas 1877–1880 m. pradėjo kurti kurortą: pastatė kurhauzą, kelias vilas, teatrą, įrengė maudykles. Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Visų kultūrinių renginių ir pramogų iniciatoriai ir vykdytojai buvo grafo vaikai, giminaičiai ir artimieji. Vaidinimai skirti dvare ir vilose vasaroti apsistojusiems grafų Tiškevičių svečiams, tačiau į juos kvietimus gaudavo ir miestelyje apsistoję inteligentai, dvasininkai, valdininkai. Grafo sumanymu vienoje iš altanų, buvusių tarp jūros ir senojo dvaro, nuo liepos 1 d. kasdien nuo 19 iki 23 valandos grodavo pučiamųjų orkestras. Netoli orkestro altanos buvo įrengtos pirmosios karuselės, kurias sudarė pora ratu besisukančių maniežų su arkliukais ir rogutėmis.

Pagal Juozapo Tiškevičiaus nustatytą tvarką, grafai ir jų svečiai maudytis eidavo į pietus, o miestelyje įsikūrę vasarotojai ir palangiškiai – į šiaurę nuo jūros tilto. Paplūdimyje nuo 9 iki 11 valandos maudėsi moterys ir merginos, o nuo 11 iki 14 valandos – vyrai ir vaikinai. Jiems persirengti pliaže buvo pastatytos kelios būdelės, o apie maudymosi laiko pradžią ir pabaigą buvo pranešama, pakeliant ir nuleidžiant signalinę vėliavą. Nuo 14 valandos paplūdimys skirtas tik pasivaikščiojimui. Į šiaurę nuo tilto esančiame miestelio paplūdimyje ši tvarka negaliojo. Netrukus grafas nutiesė taką, o vėliau nuo dvaro iki pliažo paklojo bėgius, ant kurių pastatė platformą su suolais, traukiamą arklio. Į pliažą nujoti ir iš jo parjoti galėta ir ant žemaitukų.

Grafas buvo imlus technologijų naujovėms ir įvairiems mokslo atradimams, kurie galėjo būti naudingi jo valdose. Pagal susitarimą su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, 1878 m. Kretingos dvaro rūmuose grafas įrengė telegrafą, kurio tarnautojui suteikė butą ir mokėjo atlyginimą. Iš spaudos sužinojęs apie G. Daimlerio išrastą motorinį vežimą (keturratį benzininį automobilį), paprašė Romoje viešėjusios dukters Marijos nuvykti į Miuncheną, apžiūrėti naujovę ir nuspręsti, ar ją vertą nusipirkti. Duktė telegrafavo, kad ligų kankinamam tėvui motorinis vežimas netiks, nes jis skleidžia didžiulį triukšmą, o važiuojant baisiai krato. Artimųjų įkalbėtas, atsisakė minties įsigyti vieną pirmųjų automobilių.

1891 m. grafui Juozapui Tiškevičiui mirus, jis palaidotas Kretingos senųjų kapinių šv. Jurgio koplyčioje. 1893 m. grafo sūnui Aleksandrui pastačius negotikinę Tiškevičių koplyčią, Juozapo Tiškevičiaus karstas perkeltas ten.

Po Juozapo Tiškevičiaus mirties Palanga atiteko jo sūnui Feliksui Tiškevičiui.

Nuotrauka iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 102.

Naudota literatūra:

  • KANARSKAS, Julius. Grafai Tiškevičiai: Kretingos dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Pajūrio naujienos, 1995, rugpjūčio 17, p. 2.
  • KANARSKAS, Julius. Istorija: Kretingos, Palangos, Lentvario dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Iš: Palanga, gintaras, parkas, muziejus Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje [interaktyvus]. [B. v]: Lietuvos dailės muziejus;  Palangos botanikos parkas; Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras, [2005] [žiūrėta: 2018 gegužės 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/Istorija/j_tiskevicius.htm>;.
  • KANARSKAS, Julius. Juozapas Tiškevičius – primirštas Lietuvoje vienas stambiausių XIX amžiaus žemvaldžių ir investuotojų. Švyturys, 2018, rugpjūčio 18, p. 5–6.
  • KANARSKAS, Julius. Tiškevičių šeimos koplyčia. Švyturys, 1989, gruodžio 19, p. 3.
  • NIKITENKA, Denisas. Atskleistos naujos grafų Tiškevičių paslaptys. Lietuvos žinios [interaktyvus]. 2015-01-08 [žiūrėta: 2018 m. rugpjūčio 17 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/atskleistos-naujos-grafu-tiskeviciu-paslaptys/194345.
  • VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Identifikuoti Sofijos ir Kazimiero Tiškevičių palaikai. Pajūrio naujienos, 2001, sausio 3, p. 2.