Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Šaulys Kazimieras Steponas (1872 01 28 – 1964 05 09)

Šaulys Kazimieras Steponas (1872 01 28 – 1964 05 09)

 

Šaulys Kazimieras

   Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas, profesorius, valstybės ir visuomenės veikėjas

Gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Mokėsi Švėkšnos pradžios mokykloje, Palangos progimnazijoje (1886–1890). Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1890–1995), Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899).

1899 m. Kaune įšventintas į kunigus, pradėjo dirbti Panevėžyje. Pradžioje vikaru, vėliau – realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionu. Įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonėms remti; „Motinėlės“ draugiją mokslo siekiantiems gabiems, bet neturtingiems jaunuoliams pagelbėti; „Saulės“ švietimo draugiją. Visą gyvenimą aktyviai dalyvavo šių organizacijų veiklose.

Dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didžiajame Vilniaus Seime. Ten atstovavo besikuriančią LKDP.

1906 m. Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune pradėjo dėstyti bažnytinę teisę, moralinę teologiją. Jo iniciatyva įsteigtos naujos disciplinos: visuomenės mokslas, sociologija, kurias pats dėstė. K. S. Šaulys parengė pirmuosius šių dalykų vadovėlius.

Nuolat bendradarbiavo katalikų spaudoje – „Draugijoje“, „Tiesos kelyje“. Parašė ir išleido knygas: „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907), „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907), „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927).

Gyvendamas Kaune, dirbo Žemaičių vyskupo sekretoriumi (1911–1920), nuo 1916 m. – Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J. Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Jos sprendimu išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Atstovaudamas LKDP, 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Dirbo Konstitucinėje komisijoje, kurios pastangomis parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.

1922 m., pasitraukęs iš viešosios politinės veiklos, iki pat 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos-filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas, dirbo Arkivyskupijos administracijoje.

Aktyviai veikė Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacijoje, išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944).

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas Romos (Italija) Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.

Nuotrauka iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 94.

Naudota literatūra:

  • IVINSKIS, Zenonas. Prelatas Kazimieras Šaulys. Aidai, 1952, Nr. 2, p. 61–64, 66–67.
  • Šaulys Kazimieras Steponas. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 94. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • Šaulys Kazimieras Steponas. Iš: Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006, p. 371–372.
  • Šaulys Kazimieras. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 373–374.