Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Šaulys Jurgis (1879 05 05 – 1948 10 18)

Šaulys Jurgis (1879 05 05 – 1948 10 18)

Saulys Jurgis

   Valstybės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje. Pramokęs skaityti namuose, 1887 m. žiemą lankė Kaltinėnų parapijos daraktorių mokyklą. 1888 m. įstojo į Palangos progimnaziją, kurioje mokėsi iki 1895 m. Kurorte įsitraukė į slaptą lietuvių moksleivių būrelį, skaitė draudžiamą spaudą, knygas lotynišku raidynu. Mokslus tęsė Vilniaus kunigų seminarijoje (1896­–1899), tačiau kunigu neįšventintas. Iš seminarijos pašalintas dėl veiklos, susijusios su lietuvybės puoselėjimu.

Pašalintas iš seminarijos, aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, tapo spaudos bendradarbiu. Suorganizavo Vilniuje slaptus lietuvių kalbos kursus, kuriuose pats dėstė lietuvių kalbą (1900–1901); dalyvavo varpininkų suvažiavime (1902); tapo Lietuvių demokratų partijos nariu ir vienu iš jos programos projekto rengėjų. 1904 m. vasarą pasitraukė iš demokratų partijos ir daugiau jokiai partijai nebepriklausė.

Studijavo ekonomiką Berno universitete Šveicarijoje. Baigė filosofijos mokslų daktaro laipsniu (1903–1912). Kol mokėsi, buvo aktyvus spaudos bendradarbis: rašė, redagavo lietuvišką periodiką. Bendradarbiavo su periodinių leidinių „Vienybė Lietuvininkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“, „Vilniaus žinos“ redakcijomis. Išmėgino ir literatūros kritikos, feljetono žanrus. Studijuodamas Berno universitete, redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904), po studijų – „Lietuvių žinias“ (1914–1915), „Klaipėdos žinias“ (1924), „Lietuvos keleivį“ (1924), „Memel-Zeitung“ (1924–1925).

Jurgis Šaulys išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905), Eschilo dramą „Prikaltas Prometėjas“ (1905), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906), „Nihilistai“ (1913). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L. Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“.

Po mokslų Šveicarijoje grįžo į Lietuvą. Dirbo finansininku Vilniaus žemės banke (1912–1915); dalyvavo įvairiose konferencijose ir pasitarimuose Lietuvos valstybės klausimais (1915–1918); įsteigė Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo agronomijos  ir teisių pagalbai teikti organizaciją, dalyvavo Vilniaus piliečių komiteto veikloje; dalyvavo Lietuvių politikos centro veikloje (1914–1915), atstovavo Lietuvai Lozanos lietuvių II konferencijoje (1916). Būdamas žymus ir Lietuvos idėjai atsidavęs valstybininkas, Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi, pirmuoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Beveik visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį Jurgis Šaulys dirbo diplomatinėje tarnyboje. Jis – pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919; 1931–1938)), Šveicarijoje (1919; 1939–1946), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), Lenkijoje (1938–1939).

Garsėjo kaip aistringas bibliofilas. Dr. Jurgis Šaulys 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, padovanojo VDU (1938); 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausiai asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje.

Nuotrauka iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 93.

Naudota literatūra:

  • KALUŠKEVIČIUS, Benjaminas; MISIUS, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904. Vilnius: Diemedis, 2004, p. 458. ISBN 9986-23-117-5.
  • KANIAVIENĖ, Dainora. Jurgio Šaulio masoniškosios ambicijos. Voruta. 2016, gegužės 29, p. 11.
  • KANIAVIENĖ, Dainora. Jurgio Šaulio publicistinis žvilgsnis į Lietuvių suvažiavimą: nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje iki Vasario 16-osios akto. Voruta, 2018, vasario 24, p. 10.
  • KANIAVIENĖ, Dainora. Jurgis Šaulys – literatūros kritiko amplua. Kultūros barai, 2016, Nr. 9, p. 76–79.
  • KANIAVIENĖ, Dainora. Jurgis Šaulys: nuo Tėvyės Sargo iki Lietuvos Aido. Voruta [interaktyvus]. 2015-10-31 [žiūrėta 2018 m. gegužės 28 d.]. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/jurgis-saulys-nuo-tevynes-sargo-iki-lietuvos-aido/.
  • Šaulys Jurgis. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 93–94.
  • Šaulys, Jurgis. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, t. 29, 1963, p. 371; t. 37, p. 568.
  • Šaulys, Jurgis. Iš: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 485.