Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Lignoras Petras (Lignarskis) (1867 09 11 – 1952)

Lignoras Petras (Lignarskis) (1867 09 11 – 1952)

Lignoras Petras

   Knygnešys, grafo Felikso Tiškevičiaus liokajus                                        

Petras Lignoras gimė 1867 m. rugsėjo 11 d. Palangoje.

1888 m. balandžio 23 d. pradėjo dirbti sargu, vėliau – liokajumi pas grafus Feliksą, po to – Antaną Tiškevičius. Grafo liokajus Petras Lignoras prižiūrėjo pastatų ir bendrosios priežiūros darbuotojus, dirbusius kurorto komercinėse, gamybinėse ir gyvenamosiose patalpose. Pagrindinės liokajaus funkcijos: užduočių paskirstymas, tikrinimas, siekiant įsitikinti, kad valymo, tvarkymo ir priežiūros darbai įvykdyti tinkamai. Taip pat buvo atsakingas už darbininkų atranką, apmokymą, siūlymą paaukštinti, perkelti ar atleisti. Grafo liokajus vykdė namų ekonomo pareigas. Dažnas palangiškis jį pavadindavęs „grafo Petriuku“.

Petras  vieną, du kartus per savaitę vykdavo grafo prašymu į Tilžę. Naudodamasis galimybe Tiškevičiaus siuntimu pereiti valstybių sieną, slapčia pradėjo pergabenti lietuviškas knygas, laikraščius Palangon. Spaudą grafo liokajus paimdavo Nemirsetoje iš ūkininko Jono Žiliaus, kuriam ją atsiųsdavę iš Tilžės, Amerikos. Retsykiais, kai leidinių būdavę daugiau, Petras samdydavosi ir daugiau pagalbininkų: Antaną Neimantą iš Paliepgirių kaimo, Stonį iš Virkštininkų, Antaną Luokaitį, gyvenusį Palangos naujamiestyje. Visas perneštas per sieną knygas knygnešiai siųsdavę toliau Lietuvon: į Darbėnus, Salantus, Skuodą, Griškabūdį, Mosėdį, Plungę. Daug leidinių perduodavę ir Palangos progimnazijos kapelionui Marcijonui Povilui Jurgaičiui, kuris platindavo juos tarp moksleivių. 1889 m. iškėlus Marcijoną Povilą į Skaistkalnės parapiją Latvijoje, jo pareigas bažnyčioje ir Palangos progimnazijoje perėmė kun. Juozapas Viksva (1889–1892), vėliau – kun. Kazimieras Genys (1892–1896), Felicijonas Juškevičius (1896–1900). Petras Lignoras atsiminimuose beveik visus kapelionus sumini, nors ir maišo jų eiliškumą. Su Juozapu Viksva teigia ne kartą pats važinėjęs į Klaipėdą ir, gavęs įvairių lietuviškų knygų, gabeno jas Palangon.

Knygnešiui ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta: pasitaikydavo finansinių ir moralinių nuostolių. Daug knygų paslėpta Birutės miško kadagynuose, o atėjus pasiimti – ne visada atrasta. Petras Lignoras įtarė, kad prie žydų kapų gyvenęs trobelninkas K. Zobernius vis nurodydavo žandarams jo slaptavietes. Daug kartų Petras buvo suimtas ir pasodintas, bet vis už užstatą ir per pažintis jį paleisdavo. Lignoras galėjo šiek tiek piktnaudžiauti padėtimi, nes jo tėvas dirbo muitinės prižiūrėtoju, pažinojo visus viršininkus. Tačiau ir tai jo neišgelbėjo. Nuo 1895 m. prasidėjo knygnešio persekiojimas. Žandarai Petrą sekiojo diena iš dienos. Sykį prigautas, išsisuko su 300 rublių užstatu, tačiau valdžios įsakymu jam nurodyta išsikelti nuo sienos už 30 mylių. Liokajui šįkart pagelbėjo grafas Feliksas Tiškevičius. Pavaldinį jis išsiuntė pas brolį į Kasčiukiškes netoli Vilniaus. Ten Petras Lignoras ne tik dirbo pavestus darbus, bet ir toliau palaikė ryšius su knygų platintojais. Arešto išvengė, tačiau į tėviškę nebegrįžo. Nuo 1920 m. dirbo geležinkeliečiu Vilniuje. Tuomet susilenkino pavardę į Lignarskio. Nuo 1937 m. jam paskirta valstybinė knygnešio pensija – 20 Lt.

Mirė Petras Lignarskis (Lignoras) 1952 m. Palaidotas Bernardinų kapinėse Vilniuje.

Nuotrauka iš: Knygnešys: 1864-1904. Punskas: Aušra, 2016, [t.] 4,  p. 142.

Naudota literatūra:

  • Knygnešys: 1864-1904. Punskas: Aušra, 2016, [t.] 4, p. 139–142. ISBN 978-83-65342-23-2.
  • KALUŠKEVIČIUS, Benjaminas; MISIUS, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904. Vilnius: Diemedis, 2004, p. 269. ISBN 9986-23-117-5.