Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Jurevičius Laurynas (1880 – 1927 05 08)

Jurevičius Laurynas (1880 – 1927 05 08)

Knygnešys, žvejys, stalius

Laurynas Jurevičius gimė 1880 m. Palangos valsčiaus Užkanavės kaime (dab. Užkanavės g. Palangoje) ūkininkų Jurevičių šeimoje.

Nuo 1898 m. pradėjęs žvejoti Baltijos jūroje, tapo ir vienu iš Palangos krašto knygnešių. Laurynas valtimi slapta įplukdydavo visoje Rusijos imperijoje draudžiamą lietuvišką literatūrą lotynišku raidynu iš Klaipėdos krašto per Nemirsetą link Palangos, kur toliau knygų išplatinimu po Lietuvą rūpinosi Liudas Vaineikis ir kiti Lietuvos šviesuoliai, inteligentai, dažnai – kunigai. Vasaromis nelegalių krovinių gabenimas vykdavo laiveliu jūra, o žiemą knygnešys eidavo pėsčias. Klaipėdos krašte, tuometinėje Prūsijoje, prie sienos su Rusijos imperija persiaudavo vyžomis, kad lengviau pabėgtų nuo žandarų. Sykį, Kalėdų naktį, Laurynas vos nebuvo žandarų sučiuptas. Laimei, Palangoje pastebėjęs, kad jį seka, spėjo užbėgti į bažnyčios bokštą. Kopėčiomis užkopęs aukščiau varpų, pratūnojo ten pusę paros, taip išgelbėdamas ir knygas, ir savo gyvybę. Ne visada taip pasisekdavo prasprukti. Kartą buvo pašautas. Knygas dažnai slėpdavęs Griciaus sodybos pirtyje. Daug vėliau Lauryno dukteriai Marijai tai papasakojo Griciaus dukra Barbora.

Gyvendamas Užkanavėje, vedė ir susilaukė trijų vaikų. Su jauna šeima gyveno ir Lauryno tėvai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Laurynas mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, ten pateko į vokiečių nelaisvę. Namo paleistas 1919 m., grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą, tačiau gimtinėje jo belaukė žmona su dukra Sofija. Tėvų ir paties dviejų vaikų gyvybes nusinešė difterito epidemija. Teko Laurynui su Ona gyvenimą kurti lyg nuo pradžios: jaunos ir stiprios rankos darbo nebijojo. Išmanydamas staliaus amatą, žiemą užsiimdavo šiuo darbu. Pavasariop ir rudeniop, kai nebūdavo žemės ūkio darbų, plaukdavo žuvauti į jūrą. Šeimoje gimė penki mažyliai.

1927 m. gegužės 8 d. rytą buvo paskutinis žvejo išplaukimas jūron. Namiškius pasiekė žinia, kad Prūsijos teritorijoje, ant Baltijos jūros kranto, Nidoje, išmestas neatpažinto žmogaus kūnas. Lauryno žmona Ona prikalbino du kaimynus nuvykti į nurodytą vietą ir įsitikinti, ar tai ne jos vyro kūnas. Atpažinę jūros išmestą žveją ir knygnešį, kraštiečiai nusprendė, kad žemė visur vienoda. Iškasę pajūrio smėlyje duobę, užkasė tėvynainį, priklaupę sukalbėjo maldą. Tiksli kapo vieta šiandien nežinoma. Žmonai apie velionį tuomet neišdavė, paliko viltį. Užkanavėje liko gyventi vieniša našlė Ona su šešiais vaikais. Keturi iš jų ­– Vytautas, Marija, Albertas, Adolfas – buvo narsūs kovotojai už Lietuvos laisvę. Visų knygnešio vaikų likimas, deja, irgi pokariu susiklostė tragiškai. Tik po daugelio metų, grįžę iš lagerių, Lauryno vaikai sužinojo, kad Nidoje tąsyk palaidotas jų tėvas.

Naudota literatūra:

  • Jurevičius Laurynas. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 59. ISBN 978-609-95578-0-9.
  • JUREVIČIUS, Vytautas. Knygnešys Jurevičius Laurynas (1880–1927) [Mašinraštis]: [prisiminimai apie tėvą]. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondas, 2004. [1] lap.
  • JUREVIČIŪTĖ, Marija. Tremtinės Marijos Jurevičiūtės atsiminimai apie šeimą, vaikystę, „Narimanto“ kuopos partizanus [Rankraštis]. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondas, lap. [1–4].