Pradžia / Kraštotyra / Palangos vardai / Kraštotyra / Palangos vardai / Adiklienė Emilija (Jakševičiūtė) (1906 02 14 – 1993 11 11)

Adiklienė Emilija (Jakševičiūtė) (1906 02 14 – 1993 11 11)

Adikliene Emilija    Pedagogė (lituanistė), kraštotyrininkė                                                                   

E. Jakševičiūtė gimė Panevėžio apskrities Šeduvos valsčiaus Sidabravo bažnytkaimyje, žemdirbio šeimoje. Mokėsi Aukštelkių kaimo pradinėje mokykloje, 1924 m. baigė Šiaulių gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. Baigusi universitetą, dirbo Linkuvoje, Kretingoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1932 m. Emilija Jakševičiūtė ištekėjo ir persikėlė gyventi į Palangą.

Nuo 1932 m. E. Adiklienė dirbo pedagoginį darbą Palangoje, mokė moksleivius lietuvių kalbos ir literatūros ir labai mylėjo savo auklėjamųjų klasių vaikus. 1935 m. jos iniciatyva įkurtas literatų būrelis, kurio nariai ruošė vaidinimus ir literatūrinius vakarus. 1937–1940 m. su pertraukomis literatų būrelis leido moksleivių laikraštėlį „Birutės tėviškė“. Šiame būrelyje literatūrinę veiklą pradėjo I. Pikturna, P. Pukys ir kt. 1946–1951 m. E. Adiklienė buvo Palangos vidurinės mokyklos direktorė. Neįtikusi valdžiai, iš mokyklos buvo pašalinta. Septynerius metus ji važinėjo dirbti į Bruzdeilynų kaimo septynmetę mokyklą, vėliau vėl įsidarbino Palangoje, kurį laiką dirbo Palangos darbo jaunimo vakarinės mokyklos direktore. Savo mokinius ji išmokė ne tik pamilti literatūrą, lietuvių kalbą, diskutuoti, sklandžiai dėstyti mintis rašomuosiuose darbuose, bet įdiegė gerumą, garbės supratimą, meilę žmonėms, išmokė neramiais pokario metais elgtis sąžiningai ir patriotiškai, padėti ar bent paguosti šalia esantį. Mirus vyrui, Emilija Adiklienė viena užaugino keturis vaikus.

Išėjusi į pensiją, E. Adiklienė pasižymėjo aktyvumu ir organizaciniais sugebėjimais. Daug laiko ir jėgų skyrė, vadovaudama LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos skyriaus kraštotyrininkams. Palangos įstaigose, mokyklose įsikūrė ir sėkmingai dirbo Kraštotyros draugijos skyriai. XX a. 7-8 dešimtmečiais buvusi pedagogė suformavo kraštotyros darbo mieste tradiciją. Palangoje ji buvo ryški asmenybė, atsidavusi kraštotyros darbui – rašė straipsnius apie Palangos istoriją, sudarė Palangos saugotinų kultūros paminklų sąrašą. E. Adiklienė organizavo kraštotyros ekspedicijas po senąją Palangą ir jos apylinkes: „Pajūrio etnografiniai objektai“ (1977), „Palangos senosios sodybos ir jų gyventojai“ (1978–1984), pati šiose ekspedicijose aktyviai dalyvavo. Jai padėjo miesto kraštotyrininkai, muziejininkai. Aprašytas Palangos pajūris iki Latvijos sienos, 1978–1982 m. išvaikščiotas ir užfiksuotas Palangos senamiestis ir centras iki Rąžės upelio. 1983–1984 m. aprašytos miesto gatvės nuo Rąžės kairio kranto iki buvusios Vokietijos sienos. 1985–1990 m. kraštotyrininkė aprašė Kontininkų kaimą, nuo 1990 m. pradėjo tyrinėti Vanagupės ir Užkanavės kaimus, kol ėmė silpnėti sveikata. E. Adiklienė parengė kraštotyros darbų apie Palangos gatvių istorijas, senuosius palangiškius. Per 12 metų parašytos 24 miesto gatvių istorijos. Tai žinios apie namus, gyventojus, verslus, papročius, tradicijas, mitybą. Tai reikšmingiausi kraštotyrininkės darbai, kuriuose užfiksuotas miestelio vystymasis nuo XIX a. pab. – XX a. pr. iki šių dienų. Tais darbais ir šiandien naudojasi studentai, istorikai.

Kartu su kitais palangiškiais-pensininkais surinkta per 2000 etnografinių eksponatų. E. Adiklienė organizavo šešias kraštotyros darbų parodas, kurios buvo iliustruojamos kraštotyros eksponatais. Šios parodos labai sudomino Palangos bendruomenę ir paskatino domėtis miesto istorija, įsijungti į kraštotyros darbą. Pirmosios parodos metu kilo idėja įsteigti Palangoje istorijos-etnografijos muziejų. E. Adiklienė labai rūpinosi muziejaus įkūrimu. Eksponatai muziejui buvo renkami ne tik Palangos mieste, bet ir kaimuose nuo Vanagupės iki pat Šventosios. Pradžioje eksponatai buvo kaupiami E. Adiklienės bute, vėliau jiems laikyti Vykdomasis komitetas paskyrė keletą gyvenamojo namo rūsių. Miesto valdžia taip ir nesugebėjo įkurti muziejaus, nors pažadų buvo daug. Nuspręsta prašyti tuometinio Lietuvos TSR istorijos-etnografijos muziejaus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus), kad Palangoje atidarytų savo filialą. Muziejus sutiko, todėl visi palangiškių surinkti eksponatai (2044 vnt.) 1982 m. buvo išvežti į Vilnių. Tikėtasi, kad jie galės grįžti į muziejų Palangoje, bet eksponatai taip ir liko Lietuvos Nacionalinio muziejaus fonduose. 1987 m. Palangoje atidarytas ne krašto muziejus, o dr. J.Šliūpo memorialinė sodyba, ir ekspozicija supažindina su žymaus nacionalinio atgimimo veikėjo, aušrininko dr. J.Šliūpo (1861–1944) gyvenimu ir darbais, o miesto istorijai muziejuje palikta tik mažytė erdvė. Emilijai Adiklienei tai buvo skaudus smūgis, nes jos ir bendraminčių pastangos nuėjo perniek, ne tokio muziejaus laukė ši garbinga ir darbšti moteris.

E. Adiklienė labai mėgo meno saviveiklą. Iš senųjų palangiškių ji surinko daug medžiagos apie pajūrio vėjus, žvejų papročius, tautosaką ir įkūrė etnografinį ansamblį „Ant marių krašto Palangos miestely“. Ji rašė scenarijus, pati vaidino, mokė legendų, mįslių. Paruošiant programą, talkino buvęs jos auklėtinis rašytojas I.Pikturna, režisierius P.Gaidys. Spektaklis buvo parodytas Telšiuose, Skuode, Luokėje, Klaipėdoje, Šilutėje, Rumšiškėse ir kt.

Ji pati rašė publikacijas spaudoje apie Palangos istoriją, kraštotyrą, palangiškius, kurortą. Liko surinkta nepublikuota medžiaga apie žymesnius miestelio žmones, atsiminimai „Muziejaus kūrimas (1966-1989)“. Jos kraštotyrinio palikimo dalį sudaro parengti metraščiai ir albumai.

E. Adiklienė mylėjo ir gerbė tautos kultūrą, istoriją, darbą, šeimą. Mylėjo ją mokiniai ir visi palangiškiai. E. Adiklienės 80-mečio proga miesto kraštotyrininkai ir kultūros darbuotojai surengė šventę – vakarą-portretą, skirtą kraštotyrininkei ir jos nuveiktiems darbams prisiminti. Jos auklėtinio rašytojo marinisto I.Pikturnos žodžiais, „ir lenkėsi jai kiekvienas sutiktas palangiškis, kaip motinai lenkėsi, kaip jūrą mylėjo“.

E. Adiklienė mirė 1993 m., palaidota Palangos kapinėse.

Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Naudota literatūra:

  • BANIULAITYTĖ, Zita. Palangos krašto muziejaus kūrimo vizijos. Palangos tiltas, 2011, lapkričio 8, p. 8.
  • GODUNAVIČIENĖ, Jadvyga. Ją pažinojo visa Palanga. Gimtasis kraštas, 1996, nr. 30, p. 22.
  • KASMAUSKIENĖ, Petronėlė. Prasmingo gyvenimo istorija. Vakarinė Palanga, 1993, lapkritis (nr. 44), p. 6.
  • PAULIKAITĖ, Genovaitė. Lyg pajūrio pušis... Tarybinė Klaipėda, 1986, kovo 23, p. 8. 
  • PIKTURNA, Ignas. Mokinius stipriai mylėjau. Moteris, 1986, nr. 10, p. 8-9.