Pradžia / Kraštotyra / Etninė kultūra

Etninė kultūra

PALANGOS KRAŠTO ETNINĖS KULTŪROS MEDŽIAGA

 VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

Etninė kultūra – visos tautos sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę.

Palangos krašto istorija ir kultūra labai vertinga. Čia siejasi žemaičių, Klaipėdos krašto, Šventosios latvių ir kt. etnografinių rajonų kultūros paveldas. Dar yra išlikusios šių etnografinių rajonų tarmės, tradicijos, papročiai, gyvenimo būdo ypatumai, verslai.

Palangos viešoji biblioteka, norėdama išsaugoti nematerialiąsias etnografines kultūros vertybes, sukauptą medžiagą perkėlė į ilgalaikes skaitmenines laikmenas. Skaitmeninimą finansavo Palangos miesto savivaldybė pagal etninės kultūros plėtros Palangos mieste 2011–2014 m. programos priemonių planą. Etnografinė medžiaga klasifikuota, aprašyta ir visuomenei sudarytos sąlygos susipažinti su vaizdo ir garso įrašais. Juose užfiksuota Palangos krašto etnografinių ekspedicijų medžiaga, kalendorinės šventės, folkloras, palangiškių ir Šventosios latvių papročiai, tradiciniai verslai ir kt.

Vaizdo ir garso įrašų aprašus rasite Palangos viešosios bibliotekos kataloge http://palvb.libis.lt/, įvedę paieškos frazę „etninė kultūra“, o pačius įrašus – bibliotekos kraštotyros skaitykloje.

 

Suskaitmeninta 1993 m. Šventosios ekspedicijos medžiaga

 

2017 m. biblioteka įvykdė Palangos miesto etninės kultūros plėtros 2015–2018 m. programos priemonę – Šventosios ekspedicijos medžiagos susisteminimas ir viešinimas.

Palanga – buvęs pasienio kurortas, čia egzistuoja trijų etnografinių rajonų kultūros paveldas: žemaičių, Klaipėdos krašto ir unikali Šventosios latvių žvejų kultūra. Etninės kultūros paveldui grėsmę kelia spartus, įtemptas gyvenimo tempas, naujos technologijos, sociokultūriniai, ekonominiai procesai ir kiti laikmečio veiksniai. Niveliuojasi tradicijos, papročiai, nyksta tarmės bei etnografinių rajonų savitumas.

Palangos teritorijoje gyvena analogų neturinčios Šventosios latvių (kuršininkų) bendruomenės nariai. Kuršininkais jie vadinami, norint išskirti istorinių kuršių žemių palikuonis iš juos supančių latvių ir lietuvių žemaičių. Patys save jie vadina latviais arba pusiau latviais (kuršiais), tarpusavyje kalba vietine Šventosios kuršininkų tarme, kuri gimininga Rucavos kuršiškai tarmei, laisvai kalba ir lietuviškai. Jie – liuteronai. Deja, šios bendruomenės narių vis mažėja, jaunoji karta asimiliuojasi su lietuviais, kuria mišrias šeimas, nebenori perimti senolių patirties ir jų gyvenimo būdo, išvyksta gyventi kitur.

 Kad užfiksuotų nykstantį tautinės mažumos – Šventosios, Būtingės latvių (kuršininkų) – paveldą, 1993 m. vasarą dvidešimt Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetų, du Vilniaus dailės akademijos studentai, profesionalus paminklotyrininkas fotografas Aloyzas Petrašiūnas ir Palangos viešosios bibliotekos etnografė Zita Baniulaitytė dalyvavo etnografinėje ekspedicijoje „Lietuvos latvių (kuršininkų) etninės mažumos etnokultūriniai tyrinėjimai“ Šventosios, Būtingės apylinkėse ir Nidos kaime, esančiame Latvijos teritorijoje. Būtent  etnografiniai lauko tyrimai ir folkloristiniai metodai yra efektyviausi, norint užfiksuoti tautinių ir religinių mažumų tradicinio gyvenimo būdo ir kūrybos paveldą. Ekspedicijai vadovavo vyr. asistentas dr.  Vytis Čiubrinskas.  Po šios ekspedicijos dalis lauko tyrimų medžiagos (brėžinių, piešinių, fotonuotraukų, rankraščių) buvo perduota Palangos viešajai bibliotekai.

Vykdant minėtą Etninės kultūros plėtros programos priemonę, sutvarkyta, suskaitmeninta, redaguota ekspedicijos medžiaga: 501 nuotrauka, 37 piešiniai ir brėžiniai, 400 lapų tekstinės informacijos. Nuotraukos suskirstytos pagal temas: architektūra, interjeras, baldai, tekstilė, žvejyba, buities įrankiai ir rakandai, kapinės, senųjų šventojiškių portretai, senų nuotraukų apie Šventąją ir šventojiškius reprodukcijos. Studentų Vyganto Chaladausko ir Jurgitos Kaziliūnaitės piešiniuose ir brėžiniuose užfiksuoti šventojiškių ir Būtingės gyventojų pastatai bei jų puošybos elementai: klėtys, ūkiniai pastatai, jaujos, pirtys; baldai; krosnys; kapinių kryžiai; audinių ir mezginių raštai; žvejybos įrankiai. Rankraštinėje medžiagoje – šventojiškių kuršininkų pasakojimai, dainos, smulkioji tautosaka, liaudies kosmologija, medicina, burtai, pasakojimai apie žvejybą ir jos papročius, įrankius, vėjus, gimtuvių, vestuvių, laidotuvių papročius ir kt. Suskaitmeninta ir susisteminta ekspedicijos medžiaga saugoma šiam tikslui įsigytoje duomenų saugykloje bei aprašyta elektroniniame bibliotekos kataloge. Tradiciniu formatu nuotraukos, piešiniai, brėžiniai, tekstai saugomi kraštotyros skaitykloje.